Vaistininko užrašai

Į vaistinę įbėga įpykęs vyriškis. Lauke žiemiškas oras, šalta, bet jis įkaitęs kaip krosnis, veidas raudonas, akys žaibuoja, nosis garuoja. Prieina prie kasos ir griežtu balsu nukerta:

– Man kažką nuo nervų, bet su akcija! Ir greičiau!

Aš, spinduliuojantis stojiška ramybe, linkteliu ir ramiai iš stalčių ir lentynų pradedu traukti įvairius produktus, pasižyminčius raminančiu poveikiu.

– Kas čia per tempas? Ko taip lėtai judat? Aš jau dabar nervuojuosi 🤯

– Tai gal jums iš karto valerijono atkimšti?

– Kokie čia visi drąsūs šiandien! Duokite kažką pačio stipriausio, kad išgėręs iš karto nusiraminčiau. Ir nebrangaus.

– Jei norit garantuoto efekto, tai rinkitės atostogas šiltuose kraštuose, nes, matyt, perdegėte. O jei pigiau – tai arbata arba tabletės.

Vyriškis griebia dėžutę, susimoka ir išeina burbėdamas: “Nesąmonė! Atostogos, aišku, geriau, bet kas man jas apmokės?” Durys užsidaro, vaistinė vėl panyra į ramybę, bet neilgam, nes dabar įlekia įsiaudrinusi ponia, lyg būtų ką tik laimėjusi pykčio kilnojimo čempionatą. Plaukai plaikstosi į visas puses, o jos rankinė ore banguoja kaip vėliava kovos lauke:

– Duokite kažką nuo nervų! Ir stipraus! – pareiškia, net nepasakiusi “Laba diena”.

Ir kas čia šiandien per diena, mintyse klausiu savęs. Tiesa, čia gi vaistinė, ko stebėtis? Per savo ilgą darbo praktiką mačiau visko – nuo valerijono perdozavusių katinų iki žmonių, manančių, kad receptiniai vaistai veikia ŽYMIAI GERIAU nei nereceptiniai. Pakeliu akis ir ramiai klausiu:

– Tai kas, pagaliau, nutiko?

– VISKAS NUTIKO! Kaimynas visą dieną už sienos gręžia, vyras naktį be sustojimo knarkia, šuo po kojomis maišosi, ir dar eilė čia pas jus!

– Gal vaistažolių arbatos nakčiai stipresnės?

– Ką? Arbatos? Man ramybė reikalinga, o ne arbata. 

– Tablečių? Lašų?

Moteriškė akimirkai nutyla, tada giliai atsidūsta ir taria:

– Ai, duokit tuos lašus. Bet jei nepadės, grįšiu su dar blogesne nuotaika!

– Su nekantrumu lauksiu sugrįžtant. Pageidautina – su GERA nuotaika.

Kai jos siluetas išnyksta horizonte, sekantis klientas garsiai ištransliuoja: 

– Žinote, kartais atrodo, kad jums patiems valerijoną kasdien turėtų dalinti už dyką. Duokite ir man arbatos nuo nervų, bet kad neerzintų kvapas ir nenervintų spalva 🤣

Prie kasos prieina sekantis klientas. Pasiremia alkūne į prekystalį ir rimtu tonu, lyg pirktų loterijos bilietą, pareiškia: 

– Duokite man ką nors prožektoriams.

– Turite omeny akims?

– Taip, lašų akims. Geriausių.

Parodau keletą: drėkinančių, paraudusioms akims, nuo ašarojimo. Senolis prisitraukia lašus arčiau prie akinių ir su įtarimu žiūri į kainas:

– Nepigūs, nepigūs… Ar čia su garantija, kad matysiu kaip erelis?

– Deja, garantijos duoti negaliu.

Pirkėjas minutėlei panyra į apmąstymus, sumurma kažką apie “brangius laikus”, sumoka ir išeidamas taria:

– Nu ką, jeigu jau nesutaupiau, tai gal bent geriau matysiu, kaip pinigai iš sąskaitos dingsta.

Vėl prasiveria durys ir pro jas pirma įžengia lazda, o paskui ją – inteligentiškas vyriškis, stilinga kepure. Iš tolo matosi, kad lazda jam ne šiaip atrama, bet įrankis visiems gyvenimo netikėtumams:

– Duokite man kentauro.

– Ką su juo darysite?

– Matuosiu. 

– Ką matuosite?

– Cukrų. Juostelės tokios yra, ant dėžutės parašyta: kentaur.

– Contour Plus?

– Taip, šitų pačių. Tik nežinau, ar verta matuoti, nes kuo daugiau matuoji, tuo daugiau cukraus randi. Kuo daugiau cukraus randi, tuo daugiau vaistų reikia! Gerai, duokit tas juosteles. Jei vėl parodys daug cukraus, ateisiu čia ir viską su lazda perkalibruosiu.

Teisingai ir pagalvojau, kad jo lazda – visiems gyvenimo netikėtumams 🥸 Bet toliau – dar įdomiau:

– Mano anūkas sukarščiavo, reikia Thera Flu.

– Kokio amžiaus? Kiek jam metukų?

– Ne metukų. Metų. 26. 

– Ar aukšta temperatūra?

– Ne, neaukšta.

– Tai gal nereikia tos Thera Flu?

– Duokite, duokite.

– Miltukus reikia ištirpinti karštame, tik ne verdančiame vandenyje.

– Jis tai jų negers.

– O tai ką darys? Kam jūs tada perkate?

– Jis juos uostys.

– Čia juokas, ar nevykęs pokštas?

– Nei juokas, nei pokštas. Čia yra gyvenimas.

– Miltelių neparduosiu. Dėl šventos ramybės. Geriant vaistus, reikia laikytis instrukcijų, o ne siurbti tiesiai į nosį ar kaip tuo metu šauna į galvą 🫤

Atsargiai veikti daug svarbiau negu išmintingai samprotauti. Dėl šventos ramybės kartais reikia tiesiog pasakyti NE. Tiek kitiems, tiek sau. Tavo ramybė yra brangesnė už visus pasaulio rūpesčius.

Linksmos ir nepakartojamos šv. Valentino dienos 💖