Vaistininko užrašai

Ankstyvą rytą prasiveria vaistinės durys ir nepastebimai įvinguriuoja gyvatė 🐍 Kad anksti prasiveria vaistinės durys, nieko keisto, nes labiau būtų keista, jei jos neprasidarytų. Ar turėtų būti keista, kad vaistinėje pasirodė gyvatė? Ne. Ji – dažna vaistinės viešnia. Nustebina tik tai, kad ji visada stengiasi prasmukti nepastebėta. Kaip ir šį rytą. Pamiršusi žodžius, kuriuos nuolat primena mums elektroniniuose laiškuose bei parengtose atmintinėse “Labas”, “Sveiki” , “Kaip jums sekasi”, “Malonu jus matyti” ir pan., ji savo kobriškomis akimis skuba “nufotografuoti” visą aplinką, kad vėliau turėtų ką raportuoti krautuvininkui.

Taigi, pirmiausia užkliūna NE TAIP sudėliotos prekės – iš pakuočių pastatyta per maža  piramidė, trūksta kelių pakuočių akcijinių prekių, kai kurios lentynos – per tuščios, kai kurios – netvarkingos (kreivai stovi dėžutės). Bandau paaiškinti, kad neturiu laiko su liniuote lyginti dėžučių, nes turiu svarbesnių darbų, ji įsakmiu tonu rėžia, kad reikia į darbą ateiti anksčiau ir viską sulygiuoti. Arba, pasilikti po darbo ir paruošti vaistinę kitai dienai. Kai jos paklausiu, ar nenorėtų  pati prisijungti prie darbų, ji tik sušnypščia ir judindama savo uodegą nušliauža gylyn į poilsio ir administracines patalpas. Kol bendrauju su klientais, girdžiu kaip grubiai traukia  radijo laidą iš rozetės, nes iš pykčio neranda išjungimo mygtuko. Vėliau išsako pastabą, kad NEVALIA darbo metu klausytis muzikos. Ramiu balsu sakau, kad muzika groja taip tyliai, jog ją girdi tik esantys šalia  radijo ir klientų aptarnavimo zonoje jos skleidžiami garsai niekada nepasiekia klientų ausų, tačiau ar gyvatei tą suprasti…

Kol aptarnauju klientus, mano ausis pasiekia atidarinėjamų ir uždarinėjamų stalčių ir spintelių garsai. Įdomu, ką ji ten pasidėjo 🤔 Ką tikrina? Ir ką tikisi surasti? Kai vaistinę palieka paskutinis klientas, kobra vėl išnyra prieš mano akis:

– Kodėl ant stalo betvarkė?

– Ant kokio stalo? Kokia betvarkė?

– Prie kompiuterio. Ir vaistų pilnos dėžės stovi nesutvarkytos iki šiol.

– Iki šiol? Bet juk rytas, prekes neseniai atvežė. Čia juk ne biuras, o vaistinė, nuolat pilna žmonių. O kai jų nėra, tada ruošiu ataskaitas į buhalteriją, spausdinu iš ofiso atsiųstus naujus šios dienos perkainavimus,  kurių dar nespėjau  sukarpyti, todėl stalas apkrautas popieriais. O kad jis būtų tvarkingas, reikia sulaukti sekančios laisvos minutės. Prekių nėra kada tvarkyti, reikia su ligoniais bendrauti. Ir jūs dar mano brangų laiką gaišinante…

– Jeigu aš nevažinėčiau ir jūsų netikrinčiau, tai dar didesnį bardaką rasčiau.

– O tą mažesnį kurį randate, ar padedate sutvarkyti?

– Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Aš dirbu savo, jūs – savo. Ir dar. Plakatas kreivai ant lango pakabintas. Ir kada valytoja buvo? Nes primindžiota čia pas jus, prasivalykite, kai bus laiko. Kitą kartą kai apsilankysiu, nenorėčiau išvysti tokio pat vaizdo (ir nusprūdina į WC).

Hmmm… Kai bus laiko… Prasivalysiu, pasikarpysiu, susidėliosiu, susiskaičiuosiu, palyginsiu, išlyginsiu, surikiuosiu… Ką ten dar turėčiau padaryti? Reikia paskaityti savo pareigybės aprašymą. Atsiverčiu. Skaitau. Nieko panašaus nerandu. Gal ne mano pareigybės? Bet gi mano parašas, kad susipažinau. Pasidedu ant stalo ir laukiu. Atšliaužia kobra. Ir vėl su pretenzijomis:

– Ar ne per daug popierinių rankšluosčių ir tualetinio popieriaus prisisakę?

Dar ir TEN sugebėjo spintelę atidaryti 🙄 Kitą kartą jai laikraščių parūpinsiu, gal tuomet nepriekaištaus. Klausiu jos:

– Tai kaip ten su tom mano pareigom ir darbais vaistinėje?

– O kas yra? Kas jums neaišku?

– Na, ten neparašyta, kad turiu teikti ataskaitas į buhalteriją,  kainas karpyti, grindis plauti bei architektūrinius šedevrus iš vaistų dėžučių sudėlioti.

– Nesupratau jūsų klausimo 😤

Kobra – nuodinga aspidų šeimos gyvatė. Ji žmogų kanda retai ir įkandusi suleidžia nuodus tik 15 % atvejų. Tačiau pilnaverčio įkandimo metu suleidžia jų labai daug, todėl 75 % tokių įkandimų žmogui baigiasi mirtimi.

Ramiai baigiu pokalbį, nes GYVENIMAS YRA GRAŽUS ir nevertas tokios kobros nuodų 🫣