Vaistininko užrašai

– Jūs gi visiškai sveikas!

– Sveikas.

– Tai ko atėjote?

– Ligos lapelio.

Na, šis juokas, žinoma ne iš vaistinės. Čia gydytojų teritorija. Bet pas mus taip pat netrūksta panašių istorijų.

Pirštinės

– Laba diena, aš atėjau pas jus, bet ne vaistų pirkti.

– Tai ko atėjote?

– Atėjau tik patarimo.

– Na, puiku, klausau.

– Kaip manote, kuri pirštinių spalva man labiau tinka prie veido? Ką tik turguje buvau, paėmiau dvi spalvas, tai nežinau dabar, kurią sau pasilikti, o kurią grąžinti.

Kirminai

– Duokite ką nors nuo sukirmijusios galvos.

– Galėčiau šį bei tą pasiūlyti nuo kirminų, bet kai jie  – ne galvoje.

– Pas mane tai jie – galvoje.

– Tai paatviraukite, kas konkrečiai su jūsų galva yra negerai: ar ji svaigsta, ar smegenys sugraužtos taip, kad atmintis šlubuoja?

– Skauda, tik skauda, ir nieko daugiau.

– Na, tada dar ne viskas prarasta, išgydysime 😉

Smertis

– Man reikia ko nors nuo temperatūros.

– Ir kokia ta jūsų temperatūra? Ką skauda? Kokie negalavimai kankina?

– Temperatūra tai kambario, o negalavimai… Na, ką čia vardinsi, kai smertis subinę uosto…

Senienos

– Atsinešiau čia tokių tablečių. Pažiūrėkite, ar galiu jas nuo sąnarių skausmo gerti?

– Kad jos jau labai senos, du metai kaip pasibaigęs jų galiojimas.

– Kaip tik tokiems seniams! Aš irgi jau ne jauna!

Vitaminas M

– Man vitamino EM.

– Vitamino M? M kaip mama?

– Taip.

– Jūs įsitikinusi, kad tikrai M? Ar anksčiau naudojot? Ar turit pavyzdį? Nes aš tokio vitamino nežinau. A, B, C, D, E… Bet M 🤔

– Aš esu priėmusi tylos įžadus ir nieko čia jums pasakoti nesiruošiu.

– O aš priėmiau Hipokrato priesaiką ir “iš lempos” kažko duoti negaliu.

Žmogus

Iš pradžių nebuvo nieko. Jei kas ir buvo, tai už mūsų suvokimo ribų. Vėliau atsirado Visata. Dar vėliau susidarė galaktikos, žvaigždės, planetų sistemos. Dar vėliau planetoje Žemė atsirado amebos. Dar vėliau amebos išsivystė į kitokius gyvius, o tos, kurios tingėjo, taip ir pasiliko amebomis. Ir taip – iki šiol. Dar vėliau gyviai išsivystė į žuvis, o tie, kurie tingėjo tai padaryti, liko visokiausių bestuburių kailyje. Dar vėliau tos žuvys išlipo į krantus, ėmė kvėpuoti plaučiais ir pavirto visokiausiais ropliais. Tos, kurios neišlipo, taip ir liko silkėmis, kilkėmis ir menke pomidorų padaže.

Dar vėliau ropliai išsivystė į dinozaurus, nes sąlygos buvo ypač palankios. Tie, kurie neišsivystė, taip ir liko krokodilais, vėliau virtę batais, piniginėmis ir rankinėmis. Dar vėliau dinozaurai susitarė išmirti. O tie, kurie neišmirė, turėjo progos stebėti, kaip ropliai vystosi į kitokius gyvius. Dar vėliau visi tie kitokie gyviai pavirto paukščiais ir ėmė lakioti nuo šakelės ant šakelės. Dar vėliau, tie, kurie dėl kažkokių priežasčių pražiopsojo momentą virsti paukščiais, virto beždžionėmis. Dalis tų, kurie jomis nevirto, taip ir liko visokiais gyviais – arkliais, asilais ir kitokiais biurokratais.

Dar vėliau viena beždžionė iškrito iš medžio žemyn galva ir trenkėsi tiesiai į akmenį. Makaulėje kažkas suūžė, sutraškėjo. “Tingiu atgal į tą medį kabarotis. Apskritai, aš beždžione daugiau nebūsiu, nusibodo iki gyvo kaulo! Būsiu žmogumi, va.”  Dar vėliau ta iškritėlė nubidzeno į urvą. Tos, kurios nurisnojo iš paskos, pavirto žmonėmis, o kurios ne – pavirto suakmenėjusiomis iškasenomis arba apsigyveno zoologijos sode.

Dabar turime visų gyvių įvairovę. Kai kurie jų apsilanko ir vaistinėje…