Vaistininko užrašai

Sakoma, kad penktadienis yra mistinė, okultinė diena, o skaičius trylika turi maginę reikšmę. Tokią dieną kažkas dedasi, ko negali sukontroliuoti, ir daug kas vyksta kitaip, nei reikia. Ta diena buvo tikrai ne penktadienis trylikta. Tačiau tiek negatyvių įvykių per pusdienį atnešti galėjo tik nelabasis 😈 Tą dieną atrodė, kad visas pasaulis yra nusistatęs prieš mane VISUR ir VIENU METU: namuose, gatvėje, automobilyje, darbe.

Nespėjus nuskambėti rytiniam žadintuvui, paryčiais supratau, kad aš iš viso jo neįjungiau. Todėl tamsoje  per miegus pradėjau maigyti telefoną. Žadintuvą įjungiau, bet miegas mane jau buvo apleidęs. Ką gi, “anksčiau kėlęs, anksčiau vesi” yra pasakęs vienas Lietuvos politikas, todėl per daug nenuliūdau – tiesiog bus ilgesnė diena. 

Taigi, atsikėliau nei įprastai – labai anksti. Tamsoje tiesiau ranką prie šviesos jungiklio, bet, kažkodėl vis dar buvo tamsu. Pasirodo, kažkuriuo momentu naktį dingo elektra. Tą faktą paliudijo SMS žinutė telefone – “Nustatytas elektros tiekimo sutrikimas objekte X. Vidutinis elektros tiekimo atstatymo laikas 2 val.”

OMG 💩

Supratau, kad kavos namie jau neišsivirsiu, todėl lėkiau į darbą – gal šį kartą pavyks darbe TAI PADARYTI RAMIAI. Deja, patekau į pernelyg ankstyvą ir netikėtą transporto kamštį, kuris sudaužė mano visas viltis anksčiau atvykti į vaistinę. Maždaug po 15 min. supratau, kad ne tik neatvyksiu anksčiau. Aš, greičiausiai, vėluosiu. Prie vaistinės durų mane nelinksmai pasitiko prekes atvežęs vairuotojas. Bandžiau nutaisyti aukos veidą, suprask, ne tu čia tas nelaimingasis, kuris laukia kelias minutes, o aš, kuris kažin kada išsivertęs iš lovos, bet dar negėręs kavos. Tyli nepakančių žvilgnių apsikeitimo ceremonija truko lygiai 5 sekundes, po kurių – laimėtojų nebuvo 🤺

Užkaičiau virdulį (reikėjo suspėti iki klientų apgulties), suskubau išpakuoti gautas prekes (vienam ligoniui  buvo pažadėta deficitinė prekė), įjungiau kasos aparatą (kad už vėlavimą nesulaukčiau nuobaudos iš viršaus). 

Deja, skubos naudą velniai gaudo: beieškant deficito, iš rankų iškrito valerijono tinktūros buteliukas ir atsitrenkęs į grindų plyteles, nusiskėlė sau galvą. Padvelkė svaiginantis aromatas, kuris kelioms minutėms apramino mano sielą. Kava – užplikyta, pro duris įžengė pirmasis klientas: “Kas čia apsivėmė? Fui, kaip smirda”. Nesiginčijau, tikrai nekvepėjo. Tas senų kojinių ir vėmalų kvapas užgožė ir garuojančios kavos aromatą. “Tai kur tas mano vaistas? Sakėte, kad ryte atveš.” Verčiau vieną po kitos jau trečią dėžę, bet pažadėtų vaistų – nė kvapo! Ėmiau į rankas sąskaitą – nieko paguodžiančio – vaisto nebuvo. Griebiau į rankas telefoną, kad kuo skubiau susisiekčiau su tiekėju.

– Kur vaistas?

– Neįdėjom, nes pritrūkom.

– O praneši nereikėjo?

– Tai dabar sakau.

– O vakar? 

– Daug užsakymų buvo. Ryt atvešime.

– 😤😭🤮

Ką išgirdau iš kliento, kuriam turėjo būti skirti tie vaistai, tikriausiai pasakoti nereikia. Beje, valerijono tinktūra pasklido pačiu laiku, todėl pokalbis buvo šiek tiek prislopintas, be didelės agresijos, tiesa, kelių “bl..” vis tiek neišvengėm. Bet tai niekis, palyginus su nelauktu (kaip visada) kobros vizitu. “Pakeliui važiavau, tai užsukau pranešti, kad jūsų pardavimo rezultatai nedžiugina. Plano nevykdote, lydinčių prekių neparduodate, apie priedus galite net nesvajoti.” 

Niekada nesistengiu svajoti apie dalykus, kuriems nelemta išsipildyti. Tuo metu galėjau pasvajoti tik apie tai,  kaip pagaliau gersiu kavą. Atšalusią. Bet realią, o ne butaforinę, tokią kaip įsivaizduojami priedai už gerus rezultatus 🤭

Diena pakankamai įtempta. Kaip ir visos. Čia juk padidintos rizikos zona su neprognozuojamais išpuoliais prieš beginklį vaistininką. Puola vairuotojas, kuriam teko palaukti minutę nei įprastai, puola klientas, negavęs vaistų, puola kobra, nepatenkinta rezultatais, puola narkomanas, negavęs insulininio švirkšto, puola ligonis, kuris negalėjo pasimatuoti kraujo spaudimo, nes aparatas išvežtas metrologinei patikrai, puola atstovas, kurio produktai išdėstyti ne TOJE lentynoje ir NE TOKIU kiekiu. 

Atėjo kolega, reikėjo perskaičiuoti kasą. Nieko nuostabaus, kad joje trūko tik 2,58 EUR. Jau paryčiais supratau, kad laukia (ne) eilinė diena 🤓 Pasikuičiau kišenėje, suradau reikiamą sumą, įmečiau į kasą, palinkėjau kolegai geros likusios darbo dienos ir ramia siela (po valerijono inhaliacijos) palikau vaistinę. 

Pakeliui į namus mane nufotkino trikojis, baltą kaip gulbę mašiną purvais apdrabstė krovininis automobilis, o bandant nuvalyti priekinį stiklą, pasibaigė langų plovimo skystis 🤭 

Namus, visgi, pasiekiau be didesnių nuotykių. Svarbiausia, kad elektra buvo jau atsiradusi ir aš PAGALIAU RAMIAI galėjau išgerti puodelį karštos kavos. Begeriant prisiminiau, kad vaistinėje taip ir liko stovėti neišgertas vienišas puodelis kavos, prisigėręs valerijono aromato ir kantriai laukiantis manęs. 

Po tokios įspūdingos dienos padariau keletą įžvalgų:

• Neišsimiegojau, bet ne kasnakt juk taip būna
• Neišgėriau rytinės kavos, bet išgėriau RAMIĄ vakarinę
• Patekau į rytinį kamštį, bet paklausiau geros muzikos
• Pavėlavau į darbą kelias minutes, bet ne kelias valandas
• Sudaužiau valerijono tinktūros buteliuką, bet ne morfino ampulę
• Vaistinė smirdėjo vėmalais, bet ne š..💩
• Neturėjau vaisto, bet jį turėsiu rytoj, o tai geriau, nei iš viso neturėti
• Pradirbau kelis eurus, bet ne kelis šimtus 
• Užsidirbau baudą, bet tai juk ne gyvenimo pabaiga

Dievas ne tam sutvėrė mus, kad pražūtume rūpesčiuose, bet tam, kad žengtume ištiesę nugaras, laisvai, be baimės per pasaulį, kuriame turime nudirbti daug darbų, ieškoti tiesos, dalinti meilę ir NUGALĖTI ✌️