Vaistininko užrašai

Į vaistines užsuka įvairaus amžiaus, įvairių charakterių ir visokių nuotaikų žmonės. Visi turi skirtingus tikslus, nevienodo storio piniginę ir problemų naštą ant pečių. Ir elgesys jų skiriasi.

Iš gausaus pirkėjų būrio ryškiai išsiskiria lietuviai, besidarbuojantys užsienyje ir trumpam sugrįžę į Lietuvą. Jie perka labai daug, niekada neklausinėdami kainų, nebijodami, kad piniginėje ar kortelėje pritrūks pinigų, dažnai nori įsigyti receptinių vaistų be receptų ?, kiti – atvirkščiai, receptais būna apsirūpinę iš anksto, ir ne vienu dviem, o penkiais. Dažnai kartu su jais šalia stovi ir giminaičiai, kuriems taip pat nuperkama tai, ko jiems reikia, nes patys nusipirkti jie neįstengia. Iš šių pirkėjų dažnai išgirsi:

Man kaina nesvarbu, duokite, jei tai yra geras produktas, ir, aplamai, viską, kas geriausia.

Su jais – kalba trumpa ir paprasta, nes jų nevaržo pinigų stygius.

Kita grupė – vidutinio amžiaus. Vieni jų – santūrūs ir inteligentiški žmonės. Visada pasisveikina, visada atsisveikina, dažnai klausia patarimo, kaip pasirinkti tai, ko reikia labiausiai. Dažnai prisiriša prie vienos vaistinės, neperka bet ko ir žino pinigo vertę.
Bet ne visi tokio amžiaus pirkėjai elgiasi ramiai. Yra tokių, kurie tikrina tavo žinias, bando įrodyti, kad esi neteisus, didžiuojasi, kad žino labai daug apie vieną ar kitą vaistą ir moko, kaip reikia dirbti. Tokiems geriau pritarti, tada abi pusės lieka patenkintos ?

Keturiasdešimtmečiai vyrukai, pirkdami vaistus ar papildus, mėgsta išsitraukti iš kišenės ne piniginę, o pluoštą banknotų – ne du tris, bet keliasdešimt. Gal nori padaryti įspūdį? Bet 5 euracenčius grąžos visada pasiims ?

Jei šnekėti apie senjorus, tai jų irgi būna visokių. Tie, kurie ramūs, nesiginčija ir matosi, kad tikrai sunkiai pragyvena (ne vieną jų jau pažįsti dešimtmetį), visada šypsosi ir nepriekaištauja, kad vaistai yra labai brangūs (nors jie iš tikrųjų yra laaaabai brangūs). Dažnai ir grąžos nepaima, dar priduria:

Nu kiek čia jūs uždirbat, kapeikas tikriausiai.

Bet yra tokių piktų ir konfliktinių, kurie tik įžengę, pradeda reikalauti ypatingų asmeninių nuolaidų (tokių net nežinau, nes ir patys darbuotojai tokių ypatingų neturime). Tada kažką bando pirkti ir kai tik išgirsta kainą, pradeda „kalti prie sienos” su „kodėl kodėl kodėl???!!!” Nes kitur žymiai žymiai pigiau. Ir ką man daryti, kad kažkur žymiai pigiau? Bandau aiškinti, kad ne mes nustatom kainas. Deja, ne visi tai suvokia. Daugelis pašiepia, kad žino, kaip farmacininkai gyvena. Gaila, bet mes, vaistinių darbuotojai irgi žinome. Tokiu atveju pasiimi vaistus atgal, nes niekada neskubi įmušti (jau iš patirties žinai, kad kol vaistai dar ne krepšyje, visko gali nutikti) ir pasiūlai eiti, kur žymiai pigiau. Ir tik nedaugelis persigalvoja, nes žino, kad nuėjęs ten, kur pigiau, gali pigiau ir negauti ? Nes ir kitur sakys, kad „pas jus labai brangu”. Kartą, moteriškė, nusipirkusi vaistus, išėjo, o po keliasdešimt minučių sugrįžo ir sako:

Aš noriu grąžinti, nes kitoj vaistinėj mačiau pigiau.

Sakau:

Miela ponia, bet kai nusiperkate pieną RIMI parduotuvėje, o Maximoje pamatote, kad pienas pigesnis, juk negrąžinate jo į RIMI?

Su šia žmonių kategorija dirbti sunkiausia, nes jie dažniausiai negirdi, ką jiems sakai. Tokiems – blogai viskas, ir valdžia, ir kainos, ir kaimynai, ir oras. Su šiais irgi geriau nesivelti į diskusijas, nes jų požiūrio jau nepakeisi.

Mieliausi pirkėjai yra jaunimas. Nes dažniausiai žino, ko nori, visada smagu su jais pajuokauti. Jiems nėra blogo oro, mažai pinigų (žinoma, kad mažai, bet jie to garsiai nesako). Todėl labai nepatinka, kai senjorai sako, kad jiems reikia nuolaidų visur ir visada, nes jie labai vargsta. Sutinku, kad pensijos Lietuvoje yra apgailėtinos ir daugeliui sunku patenkinti savo būtiniausius poreikius, bet ką daryti tam jaunam žmogui? Kuris pradeda statyti savo gyvenimą be jokio pagrindo po kojomis. Juk daugelis iš jų neturi nei pensijos, nei algos (tik paskolą mokslui ant kupros), nei buto, nei sodo, nei garažo. Nieko, kad galėtų reikalui esant parduoti. Smagu, jei turi pasiturinčius tėvus ar senelius. O jei tokių – mažuma? Tikriausiai ir nedejuoja, nes neturi kada – ieško menkiausios progos, kaip užsidirbti pinigų.

Todėl prieš verkšlendami gerai pagalvokime. Juk ne amžius ar pensija lemia mūsų gyvenimo kokybę, o požiūris į visa tai ir noras ar nenoras jį keisti.