Vaistininko užrašai

(iš serijos: kur dėti kablelį?- duoti pigų, negalima keisti ar originalo duoti negalima, keisti pigiu)

Šį pavasarį teritorinės ligonių kasos savo internetiniame puslapyje paskelbė informaciją apie tai, kaip  naujas įstatymas dėl vaisto pirmo paskyrimo sumažins pacientų išlaidas vaistams. 

Viskas paprasta

Gydytojui reikės tik pažymėti, kad vaistas vartojamas pirmą kartą arba po ilgesnės pertraukos ir tokiu atveju vaisinės bus įpareigotos išduoti pigiausius vaistus. 

Atrodo, kad iki šiol vaistininkai naudojosi įstatymų spragomis ir žmonėms siūlydavo tik brangius vaistinius preparatus 🧐 Anaiptol, vaistinėse vyravo demokratija ir žmonės patys galų gale nuspręsdavo, kokį vaistą jie pirks – brangiausią ar pigiausią. 

Nuomonės nesutapo

Gerokai anksčiau pakeitusi tvarką ir nustačiusi privalomą kompensuojamųjų vaistų sąrašą, Sveikatos apsaugos ministerija tikėjosi, kad pakeis žmonių įpročius ir privers žmones rinktis pigius ar visai nemokamus vaistus. Tačiau taip neįvyko. Ligoniai piktinosi tokia primesta tvarka ir vis tiek rinkosi brangesnius, tačiau jų įprastus vaistus, primokėdami reikalaujamą sumą. 

Sąrašas trumpėjo

Valdininkai nesnaudė ir vis ieškojo naujų būdų, kaip sutramdyti neklusniuosius. Taigi, sąrašas nuolat kito, originalių vaistų jame vis mažėjo, todėl žmonės buvo priversti rinktis: arba keisti pradėtą gydymą ir rinktis pigiausią iš sąrašo vaistą, arba nieko nekeisti ir primokėti už savo įprastą, tik atsidūrusį sąrašo gale. Gerai, jeigu jį rasdavai sąrašo gale, nes kaip minėjau, sąrašas nuolat kito ir trumpėjo, todėl įprastų vaistų mažėjo. Tačiau vis dar buvo galimybė įsigyti norimą vaistą (jei jo buvo rinkoje), primokant nustatytą priemoką.

Pirmas paskyrimas

Tuomet valdžia sugalvojo užvilkti kitus tramdomuosius marškinėlius savo piliečiams. Buvo sugalvotas pirmas paskyrimas, kuris suskirstė žmones į laiminguosius ir nelabai laiminguosius. Taip jau išėjo, kad vienoje šeimoje esantys sutuoktiniai, sergantys ta pačia liga ir mokantys tas pačias įmokas į privalomą sveikatos draudimą, staiga pamato, kad vaistai, skirti tai pačiai ligai gydyti skiriasi – vienas perka pigiausią, o kitas turi galimybę įsigyti originalų.

Kadangi vyravo pereinamasis laikotarpis gydytojams ir vaistininkams (susijęs su pirmu paskyrimu), tai vieni ir kiti, vardan savo paciento ar kliento, kartais akimirkai užmerkdavo akis ir neparašydavo arba nepamatydavo  to pirmo paskyrimo 🙃 Kaltės nejutome, nes ligonio vargai buvo svarbesni už kvailą ir neapgalvotą sumanymą. Bet nesnaudė ir ministerija.

Tvarka keičiasi nepastebimai

Valdininkai suprato, kad žmonės nepasiduoda jų norams ir elgiasi pagal savo gilius įsitikinimus. Todėl nemačiom vėl darė pakeitimus. Pirmasis paskyrimas išliko, tik dabar jau ligonis negali rinktis brangesnio vaisto ir primokėti papildomai, tiesiog programa neleidžia parinkti kompensuojamo brangaus, jeigu jis nepriklauso. Ir net jei norėtum ir išgalėtum mokėti brangiau, nieko neišeis 😕 Vienintelis kelias – pirkti vaistą už pilną kainą, nesvarbu, kad tau priklauso valstybės kompensuojami vaistai. 

SAM sugalvojo būdą, kaip priversti žmogų šokti pagal jos dūdelę. 

Kas sutaupo?

Kas šiuo metu vyksta vaistinėse? Daug pykčio ir neigiamų emocijų. Žmonės nesutaupė pinigų gydydamiesi lėtines ligas. Sutaupė valstybė, iš sąrašo išmesdama žinomų gamintojų vaistus ir įtraukdama į sąrašą dar gyvenime neregėtus neaiškių gamintojų (tačiau pigius) vaistus. Ligoniai nenusiteikę eksperimentuoti savo sveikata, todėl pasiryžę mokėti tiek, kiek iš jų bus paprašyta. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugelis atsisako nežinomo, todėl moka pilną kainą už įprastą ir jau laiko patikrintą vaistą.

Keista logika

Tačiau keisčiausia, kai pateikęs receptą ligonis monitoriaus ekrane mato pirmą pigiausią vaistą ir sutinka pirkti, tačiau vaistinėje jo nėra. Ir užsakyti nėra kur. Ir kitos vaistinės neturi. Ir bala žino, kada kas nors jį turės… Tada prašo sekančio pagal pigumą (taip numato įstatymas – jei nėra pirmo pigiausio, vaistinė privalo išduoti sekantį pigiausią po pirmo pigiausio 😄), bet ir jo nėra tiekime. Tai ką jam daryti?! Jis prašo dar sekančio, tačiau vaistinė negali jam išduoti sekančio, nes jis jau brangesnis, pvz. 0,10 cnt už pirmuosius ir ligoniui NEPRIKLAUSO (nes priklauso pirmi du iš sąrašo, kurių nėra 😡). Ką galime pasiūlyti mes? PIRKTI UŽ PILNĄ KAINĄ TĄ VAISTĄ, KOKIO TIK ŠIRDIS GEIDŽIA IR KURĮ TUO METU TURI VAISTINĖ. Argi ne puikus būdas taupyti valstybės lėšas? Medalį reikia įteikti arba bent jau priedą prie algos pridėti už tokią puikią schemą!

Sąraše ligonis mato penkis kompensuojamus tos pačios cheminės sudėties vaistus ir nei vieno negali įsigyti už valstybės suteiktą kompensaciją, todėl, kad pirmųjų nėra rinkoje, o sekantys nepriklauso pagal gydytojo paskyrimą. Tai kas, vis dėlto, kaltas dėl nuolatinio pirmo paskyrimo vaistų trūkumo?

Klausimai, neturintys atsakymų

Kodėl pas mus pradedami veiksmai nuo kito galo? Kodėl nėra jokių nuobaudų tiems pirmų vietų laimėtojams? Kodėl niekas nereikalauja iš vežėjų garantuoti sklandaus aprūpinimo šiais vaistais? Ar nenusižengiama žmogiškumui, kai privalomai kišamų vaistų nėra rinkoje, o kiti, esantys sąraše – įstatymo numatyta tvarka neleidžiami įsigyti su kompensacija, nors ji ir priklauso? Jeigu laimėtojas nesugeba užtikrinti nenutrūkstamo vaisto tiekimo, vadinasi, jo tiekiamiems vaistams – ne vieta būti toje palaimintųjų vietoje – tai turėtų būti logiška.

Kita blogybė – visi didieji vaistinių tinklai turi savo didmeninę prekybą, todėl savo vaistines aprūpina pirmiausiai. Konkuruodami tarpusavyje, jie dirbtinai kuria deficitą, tiekdami vaistus tik savoms vaistinėms. Kai turi atliekamų vaistų, tada dalinasi ir su kitais. Tačiau ką daryti netinklinėms vaistinėms? Beje, tie patys tinklai, turintys savo vaistines ne tik Lietuvoje, vaistus išgabena svetur. Tokiu būdu Lietuva atlieka tranzitinės šalies vaidmenį. Visos sistemos rodo, kad vaistų Lietuvoje yra, nes juos įsigijo xxx vaistinės didmena, o mašina su kroviniu keliauja toliau – į Latviją, Estiją ar Lenkiją. Ir to proceso niekas nesukontroliuoja. Jeigu būtų uždrausta vaistinėms turėti savą didmeną, tada gal ir vaistų visos vaistinės turėtų pakankamai. Bet tai utopija, nes farmacijos lobistai, siūlydami vis naujas įstatymų pataisas, jau ne takelį pramynė į  SAM, o visą autostradą. Ir jeigu  nuo įvairių kontroliuotojų ir tikrintojų vaistinių durys neužsidaro, tai tuos, kuriuos reikia labiausiai prakontroliuoti, inspektoriai aplenkia lankstu.

Iš realaus vaistinės gyvenimo (apie pigiausius vaistus):

– Tik neduokit man Verygos vaistų, kuriuos jis pats gamina…

😊🙂😉