Vaistininko užrašai

“Man gerai, man nieko netrūksta…
Man gerai…
Man yra gerai…
Man gerai, man nieko netrūksta…”

dainuoja ŽAS-ai savo vienoje dainoje.

Berašant paskutinį savo straipsnį tvirtai maniau, kad daugiau šia tema nerašysiu, nes kiek gi galima? Bet užteko pamatyti antradienio  vakaro žinias ir perskaityti bėgančią eilutę  ekrano apačioje:  A. Veryga: “Vaistų tikrai netrūksta”, kaip pagalvojau: leisiu sau pafilosofuoti dar kartą, paskutinį 😀

Kadangi vaistų trūkumas nesumažėjo, o, atvirkščiai, padidėjo, labai pikta girdėti tokią iškreiptą ir tolimą nuo realybės ministro nuomonę. Šis absurdiškas sakinys parodo, kaip dirba SAM šutvė. Kitaip jos tikrai negalima vadinti, nes skleisti akivaizdų melą Lietuvos žmonėms gali tik kvailiai arba pasamdyti psichologai, kurie manipuliuoja žmonėmis, įteigdami, kad nėra jokios problemos, argi jūs nematote, kaip mes stengiamės dėl jūsų? Tokia skleidžiama “tiesa”, tikriausiai aptarta su viešųjų ryšių specialistais, kurie buvo pasamdyti, kad galėtų suvaldyti krizines situacijas, atseit, tai padės visuomenei iškomunikuoti ministerijos vykdomus darbus. Žinoma, jei ryškesnių darbų niekas neatliko, reikia bent parodyti, kad situacija yra valdoma. Panašu kaip Rusijoje: “viskas pas mus yra gerai, žmonės – laimingi, pensijos – normalios, badaujančių – nėra, žmonės – dirba, uždirba ir visai nesiveržia į užsienį”. Po truputį tuo pradedi tikėti, žiūrėk, ir gyvenimas gražesnis tampa 😀

Gal ir aš galėčiau tuo patikėti, tačiau kiekviena darbo diena atneša vis naujų išbandymų. Šiandien vaistinės dalinasi tarpusavyje ne vaistais retoms ar dažnoms ligoms gydyti (jų jau seniai nėra), tačiau ir visiškai niekuo ypatingais, netgi, nekompensuojamais vaistais. Daugelį vaistų, kurių nebuvo numatyta palikti kompensuojamų vaistų kainyne, stengėmės išparduoti ir daugiau jų neturėti arba turėti po kelias dėžutes, (pagal poreikį), kad žmonės neliktų be savo nuolatinių vaistų. Tačiau dabartinis  chaosas atvėrė dar kitus skaudulius. Pasirodo, pradėjo trūkti ne tik kompensuojamų vaistų, tačiau ir tų, kurie buvo pasmerkti išnykimui. Vieni ligoniai, negaudami kompensuojamųjų vaistų, pirko už savo pinigus be kompensacijos, kiti gi, nusprendė nekeisti savo paskirto gydymo ir liko prie įprastinių, todėl taip pat pirko už pilną kainą. Todėl dar kartą galima užduoti klausimą gerbiamam ministrui: “Tai kas išlošė iš naujos vaistų reformos? Kas sutaupė pinigų dėl vaistų atpigimo? Kas liko patenkintas nauju kompensuojamųjų vaistų sąrašu?” Atsakymas šiai dienai yra vienas, kurį visi mes žinome.

SAM kompensuojamą vaistų kainyną peržiūri kas tris mėnesius. Dar vienas siurprizas ar išbandymas laukia visų spalio arba lapkričio mėnesį. Peržvelgus jį, matosi, kad žmonių pamėgtų vaistų dar sumažės. Sąrašas dar tik preliminarus, todėl kažkas gal liks; galbūt, kažkas sugrįš po priverstinio trėmimo. Gal kažkuris vaistų gamintojas sugebės pastovėti už savo vaistą ir jis liks kainyne. Kol kas viskas yra tik kažkieno dėlionėse. Tikėkimės, kad iš klaidų bus pasimokyta ir jos nesikartos.

Mums, vaistinės darbuotojams, labiausiai norėtųsi, kad garsūs šūkiai (“Neradus įprastai vartojamų kompensuojamų vaistų, Jums bus pasiūlyta kitas, kurio veikimas yra toks pat, kaip anksčiau vartoto vaisto”, “Farmacijos specialistas Jus informuos apie į Kainyną įrašytų vaistinių preparatų kainas bei nustatytas priemokas ir pasiūlys pigiausią grupėje esantį kompensuojamąjį vaistą”, “Kainyne lieka visos pacientų vartojamų konpensuojamų vaistų veikliosios medžiagos, visi reikalingi vaisto stiprumai bei farmacinės formos, keičiasi tik kai kurių vaistų pakuotės”, “Jei abejojate, ar parduotas naujoje pakuotėje kompensuojamas vaistas bus tinkamas, galite įsigyti 1 mėn. kursui skirtą vieną pakuotę ir pasitarti su gydytoju dėl tolimesnio gydymo. Galbūt gydytojas rekomenduos keisti vartojamus vaistus, vartoti mažiau vaistų, atliks papildomus tyrimus ir pakeis gydymą.”) atitiktų tikrovę ir leistų mums normaliai dirbti.

Beje, truputį plačiau apie paryškintą šūkį. Kaip viskas paprasta – rekomenduos keisti vartojamus vaistus. Reikėtų paklausti pačių gydytojų, kiek vaistų jiems teko pakeisti per paskutinius du mėnesius ne dėl to, kad vaistas netiko, bet dėl to, kad JO NELIKO! Arba – atliks papildomus tyrimus. Pas šeimos gydytojus ne visada gali patekti tada, kai vaistai pasibaigė, apie specialistus – iš viso nėra ką šnekėti, o apie papildomus tyrimus – jau iš fantastikos skaitinių, nes ne visada paprasčiausią siuntimą pavyksta išpešti – visur kvotos, visur reikalavimai ir ataskaitos, neduok Dieve, ko nors per daug išrašysi, gali tekti susimokėti pačiam.

Linkint ligoniui tik gero, mes dažnai ne gydome patys, o stengiamės įkalbėti jį apsilankyti pas specialistą (akių, ausų, odos, prostatos, ginekologą, kardiologą ir pan.), tačiau dažnai išgirstame atsakymą: “AR JŪS KADA NORS BANDĖTE UŽSIREGISTRUOTI PAS SPECIALISTĄ?! TAI PABANDYKITE, YPAČ  INTERNETU, KURIO NETURITE! PRIEŠ TAI DAR GAUKITE SIUNTIMĄ! LINKIU JUMS SĖKMĖS, NES NUO MANĘS JI DAŽNIAUSIAI NUSISUKA”.

Štai jums ir uždaras užburtas ratas: ministras sako, kad viskas gerai, gydytojai ir vaistininkai nežino, ko stvertis, kad išlipti iš balos sausiems, o ligoniai ieško kaltų ir neranda jų, nes per TV girdi, kad VISKAS PAS MUS YRA GERAI 🙂

Užbaigsiu S. Žlibino žodžiais:

“…Kur tas kelelis pilkas mane (norėčiau čia rašyti – MUS, bet iš dainos žodžių neišmesi🙂) nuves?”