Vaistininko užrašai

Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo – kaip paprastai, pavargęs ir
suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.

-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu uždirbi?

Tėvui tai buvo netikėta.

-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip – reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… – sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis.
-Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam
žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis
miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu
nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.

Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir
liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus
prašymo. „Kaip jis išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to – prašyti
pinigų?”

Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip:

„Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300,
juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs pinigų”.

Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.

-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog guliu, – atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė tėvas. – Man buvo sunki diena
ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai pinigai, kurių tu prašei.

Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.

-Oi, ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.

Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar keliolika suglamžytų
banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl įsiuto.

Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras, ir
po to vėl pakėlė akis į tėvą.

-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia,-
atsakė vaikas. – Tėti, čia – lygiai penki šimtai. Ar aš galėčiau nusipirkti
valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo ankstėliau – aš noriu, kad
tu pavakarieniautum kartu su manimi.

Istorijos moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra per trumpas,
kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui lyg smėliui
išbyrėti tarp pirštų nei mažos dalelės nepaskiriant tiems, kas iš tikrųjų
mus myli – patiems artimiausiems žmonėms.

Jei rytoj mūsų nebeliks, mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus
pakeisti, ir tik artimiesiems tai bus iš tikrųjų didelė netektis, apie kurią
bus prisimenama dar labai ilgai.

Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei artimiesiems.