Vaistininko užrašai

Mano akys neseniai užkliuvo už viename dienraštyje vieno vaistinių tinklo išspausdinto “nekalto” straipsnio, kuriame dalijamasi KELIAIS PAGRINDINIAIS PATARIMAIS, kaip galima sutaupyti 😮

Taigi, vienas patarimų – Neeksperimentuokite, nes dažnai, užuot pagelbėjęs, spontaniškas skirtingų vaistų pirkimas ne tik ištuštins jūsų piniginę, bet ir galbūt pablogins jūsų fizinę savijautą. Šie skambūs žodžiai skirti vaistinės klientams, deja, mes girdime visiškai priešingus lozungus. Pardavimai, pardavimai ir dar kartą pardavimai. Tada, dar pelnas. Po to seka lydinčios prekės, asmeniniai pasiūlymai, akcijos – atrakcijos, laimės valandos ir kiti malonūs paglostymai. Įmušus vieną prekę, kurios pageidauja klientas, staiga ekrane iškrenta pasiūlymai, kuriuos privalu įpiršti prie tos vienintelės pageidaujamos prekės. Pamenu tuos specialiai mums užpirktus nemokamus seminarus, kuriuose  mokoma psichologinių fokusų – kaip parduoti kuo daugiau prekių. Tokių seminarų tikslas – išmokyti mus įvairiausių triukų, pavyzdžiui, kaip atėjusiam pirkti paracetamolio lapelio žmogui įteigti, kad jam reikia oi kiek daug prekių, ne tik paracetamolio – pradedant vitaminu C, maisto papildais ir baigiant vaistažolėmis ir balzamu lūpoms 💋 Vienas mano buvusių vadovų kartą taip pat pravedė nemokamus mokymus: Jei žmogus perka vaistus, o tu pamatei ant jo pečių pleiskanas, tai privalai pasiūlyti šampūno nuo pleiskanų! O jei pamatei ir akimirksniu nustatei nagų grybelį, tuomet privalai pasiūlyti priemones nagų grybeliui gydyti. Vadinasi, vadovaujantis laisvai samdomais ir smegenis plaunančiais koučeriais, na ir, žinoma, vadovais, aš, pamatęs žmogų, besikasantį pakaušį, turėčiau nedelsiant jam pasiūlyti ko nors nuo utėlių 🙄

Tokie tie dvigubi standartai: vieni – pirkėjo ausiai ir akiai, kiti – specialisto.

Kitas “vertingas” patarimas: Ne kaina, o būtent veikliosios medžiagos ir jų koncentracija lemia vaisto efektyvumą. Vaistininkas yra įpareigotas parodyti visus preparatus, turinčius vienodą veikliąją medžiagą ir privalo jums pasiūlyti pigiausią variantą. Taip teigia tie, kurie visuomenei nori pasirodyti iš gražios pusės, tačiau kitą savo pusę, ne tokią gražią parodo kontroliuodami savo pavaldinius.

Ir ką gi daryti, kai tau ant sprando pasodintas vadovas įpareigoja tave siūlyti ne būtinai pigiausią, bet įmonei naudingiausią vaistuką, nuolat primindamas, kad tu privalai pirmiausia dirbti įmonės naudai, o tik paskui – visiems kitiems… Pakalikai, užuot užsiėmę tikrais darbais, knisinėjasi po tavo pardavimų ataskaitas, nagrinėja jas, vėliau padaro išvadas ir nusprendžia, kad tu nelojalus įmonei darbuotojas, nes parduodi klientui tuos vaistus, kurių JIS prašo, o ne tuos, kurie kaip privalomi mirga tavo kompiuterio monitoriuje. Kuo daugiau ignoruoji tuos mirgesius, tuo labiau šiaušiasi pakalikai, kuriems ypač aktualūs kuruojamos vaistinės rezultatai, nes nuo jų priklauso, kokio dydžio priedai pakalikui įkris šalia algos. DIDŽIOJO TEISMO DIENA išaušta tuomet, kai turi aiškintis vienam iš pakalikų, kodėl pardavei vieną ar kitą vaistą, kai privalėjai pasiūlyti (!) kitą, kodėl nepaisai nurodymų ir neparduodi TŲ DALYKŲ, KURIUOS TAU SUFLERUOJA MONITORIUS ir visi kiti protingesni individai. Tuomet ramiai paaiškinu: Galvojau, kad čia tas sufleris skirtas tiems, kurie farmacijos mokslų nebaigę ir nežino, kaip ir nuo ko veikia vienas ar kitas vaistas 🤭 Pakalikas pasižiūri į mane kreivu žvilgsniu, nebyliai sakydamas: Vis tiek mes tave priversime dirbti ne kaip tu nori, bet kaip įmonei reikia… Aš jam nebyliu žvilgsniu skolingas nelieku: Bandykit. Gal tada greičiau išauš diena, kai patys už prekystalio stosite ir vadovaudamiesi virtualiu vedliu pardavinėsite vaistus, nes tikrų specialistų, vykdančių abejotinos kilmės nurodymus, paprasčiausiai neliks 🤷🏻‍♂️🤷‍♀️

Ir tuomet išgirstu: IŠLINDUSI VINIS PRAŠOSI PLAKTUKO 🔩🔨

Deja, bet daugelis mūsų dirba nuolat virš galvos šmėžuojant plaktukui 😎 Tačiau visų juk neprikalsi 😜

Baimė – tai tikėjimas blogio triumfu:

– Kur tu eini? – paklausė keliauninkas sutikto žmogaus.

– Traukiu į miestą. Turiu numarinti penkis tūkstančius žmonių.

Po poros savaičių keliauninkas vėl sutinka tą patį žmogų.

– Tu sakei, kad eini į miestą numarinti penkis tūkstančius žmonių, bet kodėl mirė penkiasdešimt tūkstančių? 

– Ne, aš numarinau tik penkis tūkstančius. Visi likusieji mirė iš baimės…

Tikiuosi, farmacininkų bendruomenei taip neatsitiks 🤓