Vaistininko užrašai

Kai žmonėms pradedamos plauti smegenys tam tikromis temomis, netrunka pasirodyti straipsnis, kuris patvirtina arba paneigia tas brukamas tiesas. Tuomet rašoma – mitas tai, ar tiesa.

Taigi, jau ne vienus metus krautuvininkai spaudžia įstatymų ir teisės aktų rengėją – sveikatos apsaugos ministeriją, kad jiems (tai yra, jų valdomoms vaistinėms) būtų suteikta kuo daugiau teisių, funkcijų ir galimybių. Viskas būtų ne taip ir blogai, jeigu nuo naujai išreikalautų funkcijų pagerėtų ne tik krautuvininkų finansinė padėtis, bet ir žmonių, kurie ir atliks tas papildomas funkcijas. Beje, šiems žmonėms (vaistinių darbuotojams) svarbu ne tik finansai, bet kartu ir geros (bent jau normalios) darbo sąlygos bei psichologinė būsena. Deja, krautuvininkų supratimu, kad būti darbiniu arkliu, nebūtina turėti uodegą ir karčius 🐴🦄

Taigi, pabandysiu eilinį kartą nupūsti miglą nuo akių 🌬

Teigiama, kad “Šiandien Lietuvoje trūksta apie 200 vaistininkų, o ateityje jų poreikis tik augs”. Nemanau, kad jų trūksta. Besižarstantiems tokiais teiginiais, greičiausiai trūksta blaivaus proto.

Teigiama, kad “Vaistininkams siūlomi atlyginimai, lyginant su pernai metais, kilo apie 20 proc.” Galbūt taip, jei skaičiuosime vidutinį įmonės atlyginimą, įtraukiant generalinius direktorius ir direktorienes, neužmirštant paminėti ir regiono vadovų, kurių algos smarkiai lenkia vaistinių darbuotojų algas ir taip iškreipia tikrąją realybę.

Teigiama, kad “Didžiausias vaistininkų poreikis yra regionuose, tačiau net ir dideliuose miestuose nėra paprasta rasti vaistininkų.” Ir taip, ir ne. Poreikis yra, nes begalinis krautuvininkų noras šalia konkurento įsteigti savą tašką niekaip nedingsta. Jeigu nugalėtų sveikas protas ir šioks toks valstybės reguliavimas, neturėtume vienu adresu 4 vaistinių, kurioms reikia 4-8 darbuotojų. Normaliam pasaulyje šalia poliklinikos užtektų vienos vaistinės su keliais darbuotojais. Bet čia juk Lietuva, čia kitos taisyklės (tiksliau, jų nebuvimas).

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumas augs ir toliau, nes didelė dalis šiuo metu dirbančių vaistininkų artėja prie pensinio amžiaus ribos”. Bet, kiek žinau, mokymo įstaigos nenustojo rengti farmacijos specialistų 🤓 O ir vaistinėse jaunų veidų tikrai ne mažiau nei artėjančiųjų prie pensijos.

Teigiama, kad “Vaistininkų trūksta ir kituose sektoriuose: vaistų gamintojų atstovybėse, valstybinėse įstaigose, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, Valstybinėje ligonių kasoje bei valstybinėse ligoninėse“. Nesuprantu, ar šie duomenys paimti iš lempos, ar tik šiaip, dėl įvairovės, kad bangas sukelti dėl švento reikalo?

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumą lemia tai, jog ilgus metus vaistininkystės studijoms buvo skiriamas labai mažas valstybės finansuojamų studijų krepšelis.” Mitas. Visi, kurie norėjo tapti farmacininkais, jais ir tapo. Nereikia ieškoti kaltų ten, kur jų nėra 😎

Teigiama, kad “Atsižvelgiant į tai, jog visuomenė Lietuvoje sensta, ir siekiant, jog sveikatos priežiūros prieinamumas nemažėtų, yra poreikis dalį sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų perkelti į vaistines.” Poreikis yra, tik ne dėl senstančios visuomenės, o siekiant lengvai pasipelnyti iš valstybės kišenės.

Teigiama, kad “Šiandien vaistininkas tampa sveikatos priežiūros sistemos dalimi. Net valdant COVID-19 pandemiją Lietuvoje vaistinės prisidėjo ne tik vakcinuodamos, bet ir išdavė didžiulius kiekius galimybių pasų.” Netiesa. Mes SENIAI esame sveikatos priežiūros sistemos dalis. Ir tikrai jais tapome ne dėl galimybių paso spausdinimo. Nes iš tokio teiginio išplaukia, kad ir Registrų centras, ir pašto skyriai, kurie spausdino galimybių pasus, taip pat yra sveikatos priežiūros sistemos dalis 😮

Teigiama, kad “Išaugęs vaistininkų poreikis susijęs su tuo, kad žmonių, kurie pirmiausia renkasi konsultuotis vaistinėje, daugėja, o į tai reaguojančios vaistinės teikia vis daugiau sveikatos ir sveikatinimo paslaugų, kurioms reikia stiprios ir profesionalios komandos.” Pirmiausia, vaistinėje visada buvo, yra ir bus didelis žmonių poreikis konsultuotis, nes vaistinė – ne batų parduotuvė, ir prekė – specifinė, todėl neišvengiamai žmonės ir konsultuojasi. Kas liečia stiprią ir profesionalią komandą, tai ji JAU YRA, tik ne tokio dydžio, kokio mes norėtume. Deja, apie didesnį farmacijos specialistų skaičių vaistinėje (ypač, vienoje pamainoje) niekas nekalba ir šio skaičiaus didinti neskuba 😬

Teigiama, kad “Skiepytis vaistinėje žmogui tiesiog patogiau: greita, paprasta, lengva.” Mitas. Greita, paprasta ir lengva skiepytis ir gydymo įstaigose. Svarbiausia – norėti skiepytis 😉

Teigiama, kad “Vaistininko profesija daugelyje pasaulio šalių laikoma prestižine.” Deja, “Lietuvoje vaistininko prestižas yra kažkiek pasmukęs. Tai susiję su specialistų autonomija mūsų šalyje, kur pagrindinis darbdavys yra vaistinių tinklai. Pasitaiko atvejų, kai darbdaviai marketinginius planus ir strategijas iškelia šiek tiek aukščiau už farmacijos paslaugos kokybę.” Absoliuti tiesa, ir taip kalba ne krautuvininkai, o ministerijos atstovai. Gal tik kiek nedrąsiai taria, kad pasitaiko atvejų, kai marketinginiai planai ima viršų. Tai ne pavieniai atvejai, tai jau tampa kasdienybe.

Teigiama, kad “Vaistinių rinka Lietuvoje yra niekaip neribojama – nei jų steigimasis, nei priklausomybė. Lietuva yra iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kur taip yra.” Tai yra tikrų tikriausia tiesa, tik ne visiems ji palanki 🤭 Didėjant krautuvininkų rypavimams dėl vaistinių darbuotojų trūkumo, ministerija atliko analizę ir konstatavo, kad Lietuva ES kontekste tiek vaistininkų, tiek vaistinių skaičiumi, tenkančiam tam tikram skaičiui gyventojų, yra tarp pirmaujančių šalių. Tokia žinia krautuvininkų, žinoma, nedžiugina, nes griauna visus jų planus dėl visapusiško jų verslo finansavimo, pradedant vaistininko specialybės  ir baigiant visų esamų ir būsimų paslaugų teikimo vaistinėje. Juk nuolat peršama mintis, kad katastrofiškai trūksta vaistininkų po truputį ima viršų prieš akivaizdų faktą, kad vaistinių yra ženkliai per daug. Šį faktą krautuvininkai mala į miltus. Kad tik nereikėtų prisvilusių blynų visiems vėliau valgyti 🍘

Paskutiniais duomenimis, Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 47 vaistinės, tuo metu ES vidurkis – 31 vaistinė. Tokia pat tendencija stebima ir lyginant vaistininkų skaičių. Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų tenka 12 vaistininkų, o ES vidurkis siekia 8 vaistininkus tam pačiam gyventojų skaičiui. Tokius skaičius pateikia ministerija, tačiau jie visai nedomina vaistinių tinklų steigėjų.

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumo problema kyla ne dėl nepakankamo parengiamų specialistų skaičiaus, o dėl perteklinio vaistinių tinklo. Kai vienoje vietoje turime 4 ar 6 vaistines ir joms visoms reikia darbuotojų, gali atsirasti sunkumas surasti, kas galėtų dirbti.” Žinoma, kad tai ne mitas, bet tokią nuomonę ir vėl skleidžia ne krautuvininkai, o žmonės, nesuinteresuoti farmacijos bizniu.

Teigiama, kad “Darbo sąlygų patrauklumo trūkumas taip pat gali turėti įtakos sunkumams, kylančiams ieškant vaistininkų.” Akivaizdu, tik ne visiems. Ne krautuvininkai juk stovi po 10 val. už prekystalio, tuščiais skrandžiais ir pilnomis šlapimo pūslėmis 😬

Teigiama, kad “Europos šalių vaistinėse yra susiformavusi praktika, kad vaistininkai žmonėms, kuriems tam tikri vaistai paskirti pirmą kartą, papasakoja apie vaisto veikimą, atsako į klausimus apie šalutinį poveikį, apmoko žmogų sekti savo ligos eigą.” Pritariu teiginiui, bet kas paneigs, kad to mes nedarome Lietuvoje? Ar apie tai garsiai nekalbama tik dėl to, kad krautuvininkai nori, jog ir už šį mūsų darbą valstybė jiems sumokėtų mokesčių mokėtojų pinigais? Gal tuomet geriau valstybė už šią tariamai papildomai teikiamą paslaugą sumoka tiesiogiai vaistinių darbuotojams, nes kitaip, mūsų įneštą indėlį vėl tyliai nusavins drakonai. Tą tik patvirtina neseniai skambiai išsakyta Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkės K. Nemaniūtės-Gagės nuomonė, jog “Lietuvoje jau yra patvirtinta farmacinės rūpybos paslauga, kurios metu vaistininkas gali mokyti pacientus, kaip naudotis inhaliatoriumi. Tačiau, kad tokia paslauga realiai veiktų ir pacientai turėtų galimybę ja naudotis, reikia ją diegti į visą sveikatos priežiūros sistemą. Tokiu atveju sveikatos priežiūros specialistai rekomenduotų šią paslaugą savo pacientams, o Valstybinė ligonių kasa tai apmokėtų.” Ši farmacinė paslauga ne pirmus metus yra siūloma vaistinėse ir ji nėra paklausi, tai nejaugi ji išpopuliarės vien dėl to, kad vaistinės gaus finansavimą? Greičiausiai taip ir bus, bet tada jau tikrai kažkas yra negerai su mūsų sistema, jei ją tenkina krautuvininkų devizas – NIEKO ASMENIŠKO. TAI TIK BIZNIS.