Vaistininko užrašai

– Gal turite asilo sėklidžių ištraukos? Kažkur skaičiau, kad veiksminga nuo skausmo.

– Na, pataikėte į XXI amžiaus vaistinę, tai tokių delikatesų neturime. Tikriausiai aptikote senovės raštus, kaip gilioje senovėje žmonės vadavosi nuo įvairių negalavimų 🤓

– Taip, dar sužinojau, kad iš žvirblio mėšlo buvo gaminama miltelių migla, skirta negaluojančioms akims…

– Hmm…, kadangi vargina tik skausmas, o su akimis viskas gerai, tai todėl paprašėte tik asilo sėklidžių? Ką gi, pabandykite su savo pageidavimu nueiti į veterinarijos vaistinę, bent nuotaiką kažkam pakelsite 😃

– Žinokite, kad seniau vaistai buvo tikrai geresni. Dabar perki perki, leidi pinigus, o kaip skauda, taip skauda…

Na, ir aš skaičiau, kad senovėje žmonės visokių vaistų susigalvodavo. Pavyzdžiui, gali tikėti, gali ir netikėti, kad iš žmogaus kaukolės gamino miltelius, kurie nervų ligas gydė 💀

Kažkada, kai dar buvau vaikas, miške atsisėdau ant skruzdėlyno. Galvoju, o, koks fainas kalniukas, kodėl gi man čia neįsitaisius? Pasijusiu kaip soste besėdint 👑 Tačiau geras jausmas ir laimė truko neilgai 🐜🐜🐜 Iš kur turėjau žinoti, kad į svetimą teritoriją brautis nevalia 😬 Tas jausmas liko neužmirštas praėjus net keturiasdešimčiai metų! Bet tik neseniai perskaičiau, kad senovės Indijoje buvo naudojamos didžiosios skruzdėlės – jas dėdavo ant žaizdos kraštų. O kai šios imdavo žaizdą valgyti, nusukdavo joms galvas – mat išsiskirianti skruzdžių rūgštis dezinfekuodavo žaizdą 🙄 Anksčiau skruzdės gydydavo odos žaizdas, o dabar skruzdžių rūgšties spiritas nekuriems asmenims gydo sielos žaizdas. Kas žino, ką iš skruzdžių darys ateinančios amžių gyventojai?  

– Jeigu tuojau pat neužgesinsite, tai sudegsiu!

– Skrandis dega?

– Ne, venos.

Pasirodo, koks tas žmogus degus daiktas – skrandis dega, venos dega, žandai dega, kojos rankos dega, subinė – ir ta dega, kai į dilgėles įkrenti arba ant skruzdėlyno atsisėdi 😎

– Girdėjau, kad vaistinės jau prekiauja kanapėmis 🌱Turite?

– Arbatos Neuro su kanapių lapais turime.

– O suktinių? Arbata iš lapų juk nesvaigins  😤

– Saugiklių turite?

– Lemputės perdegė? 

– Ne lemputės, apsaugos priemonių reikia, ne dezinfekcinių. Sargių reikia.

Kai tokie neeiliniai klientai aplanko, ir darbuotis linksmiau. Tuomet užmiršti, kad ir pilvas gurgia, ir planas neįvykdytas, ir prekės neišdėliotos 🙂 Tačiau pasitaiko ir kitokio tipažo žmonių. Jaunam vyrui išrašyti psichotropiniai vaistai. Ir ne tik psichotropiniai. Kiti vaistai – nuo onkologinės ligos. Vėžys žmogų sugraužė ir iš vidaus, ir iš išorės, nes atrodo jis prastai. Padedu vaistus ant prekystalio. Jis neskubėdamas dedasi, vaistus, skaičiuoja pinigus, pinigai byra, vaistai krenta, už nugaros stovinti senjorė pratrūksta:

“Tų narkomanų tai visur pilna, ir gatvėse, ir vaistinėse. Greičiau rinkis viską! Dar tikriausiai neišblaivėjęs, kad nesučiupinėji? Įdomu, kodėl gydytojai jiems rašo psichotropus, o man ne?”

Vyrukas susirenka viską ir tyliai pasišalina. Paaiškinu tai nekantruolei, kad tai ne narkomanas, o sunkus ligonis. Lyg ir susigėsta, bet kam nuo to geriau? Taigi, prieš tardamas žodį visada pagalvok, kad vėliau nereikėtų raudonuoti 🥵 O kad gyvenimo pamokas išmoktume tvirčiau, tai dar viena istorija:

24 metų jaunuolis, stebėdamas pro traukinio langą bėgančius vaizdus, staiga sušuko:

– Tėti, žiūrėk, kaip medžiai bėga iš paskos!

Vyras nusišypsojo šalia sėdinčiai jaunai porai, kuri žvelgė į vaikiškai besielgiantį jaunuolį gailesčio kupinu žvilgsniu. Staiga jaunuolis vėl sušuko:

– Tėti, žiūrėk, debesys lekia su mumis!

Jauna pora nesusilaiko ir kreipiasi į vyrą:

– Kodėl jums savo sūnaus neparodžius geram gydytojui?

Vyras nusišypsojo ir tarė:

– Aš taip ir padariau. Mes kaip tik dabar grįžtame iš ligoninės. Mano sūnus buvo aklas ir šiandien gydytojai padarė stebuklą – grąžino jam regėjimą.