Vaistininko užrašai

“Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai…”

Taip prasideda Hipokrato priesaika, kurios būtina laikytis pasirinkus biomedicinos krypties studijas. Žinoma, gyvenimas būtų puikus, jeigu VISI žmonės gyventų taip, kaip mokė senovės graikų gydytojas. Bet ką ten visi, jeigu net ir davę žodį laikytis priesaikos, ne visada jos laikosi. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad ne visada išeina ☹️ Nesvarbu, kad vaistininko ar jo padėjėjo profesija jau savaime įpareigoja savo žiniomis pasitarnauti žmogui, būtent pats žmogus ne visada to nori. Dar nebaigus pasakoti apie vaistų sąveikas, pašalinius reiškinius ir vartojimą, netikėtai būni nutraukiamas žodžių tirados:

“Pats žinau kaip vartoti! Nesąmones čia pasakoji. Aną kartą sakei, kad reikia gerti 1 tabletę, o aš išgėriau tris, ir nieko, nenumiriau.” 

Tai, ačiū dievui, kad nenumirė, nes Hipokratas būtų nepaglostęs. Va taip gaunasi su tuo tarnavimu…

“Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises”. 

O jeigu Lietuvos įstatymai nesuteikia teisių į nemokamą gydymą ar atima galimybę nusipirkti reikiamų vaistų, kas tuomet yra Hipokrato priesaikos pažeidėjas? Aš labai norėčiau ligoniui leisti pačiam pasirinkti nemokamą ar dalinai kompensuojamą vaistą. Deja, tenka pasiūlyti pigiausią, o pageidaujantiems įsigyti jau seniau vartojamą vaistą, kuris šį ketvirtį iš viso neįtrauktas į kompensuojamųjų sąrašą, galiu parduoti tik už pilną kainą 😥 Be jokios kompensacijos. Nes taip nusprendė tie, kurie jokiais saitais nesusaistyti su Hipokratu. 

O kaip dėl nesavanaudiško gydymo? Čia irgi kai kas turėtų suklusti 🙄 Kai siūlydamas vieną ar kitą prekę, neraudonuodamas įkiši tą, kuri neša naudą krautuvininkui, pažeidi ne tik Hipokrato priesaiką, bet ir profesinės etikos principus, tuo pačiu pamindamas ir savo sąžinę. Kartais ta sąžinė būna parduota krautuvininkams dėl sotesnio duonos kąsnio. Ir nieko čia jau nepadarysi – toks gyvenimas.

“Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems.”

Gerbiu savo mokytojus – universiteto dėstytojus, kurie negailėdami nei laiko, nei kantrybės, vedė mane nepažintais mokslo takais. Tačiau negaliu gerbti ir savo mokytoju vadinti koučingo trenerio (arba mentoriaus), kuris atėjęs į vaistinę moko (labiau – trukdo) mane dirbti. Ko jis mane gali išmokyti daugiau nei išmokė universitetas 🤔 Parduoti penkiskart daugiau prekių? Atsikratyti nereikalingų? Bet kaip tada su sekančia priesaikos teze:

“Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.”

Taigi, vieni klauso krautuvininkų pasamdyto koučerio ar papildomai norinčio užsidirbti mentoriaus, kiti, visgi, klauso sąžinės balso ir neparduoda sielos velniui. 

“Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.”

Mūsų tiek mažai, kaip gi galėčiau mąstyti kitaip 🤓 O ir kas aš esu be kitų savo vargo brolių ir sesių? Tik susijungę bendram tikslui pajėgsime nukapoti krautuvininkams – drakonams galvas 🦖

“Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.”

Beje, kiekvienas žmogiškumą supranta kitaip. Kai klientas sako “Būk žmogus, duok antibiotikų. Recepto tai neturiu” ir aš jam neduodu tų antibiotikų, o siunčiu jį pas daktarą, tai skaitosi, kad aš prieš žmogiškumą? 

Teatleidžia man didysis Hipokratas  už tai, kad ne visada pavyksta vadovautis jo priesaika 🤷 🤷‍♀️