Vaistininko užrašai

Kartą, beieškant laisvos vietos naujam reklaminiam plakatui padėti, už akies užkliuvo stovelis, kuriame įdėtas A4 formato lapas su smulkiai surašyta informacija gyventojams bei nurodytos jų teisės vaistinėje. Kadangi laisvos vietos daug neturime, nukišau tą informaciją giliau (kur buvo laisvos vietos 🤭). Bet, pasirodo, ji labai svarbi ir aktuali gyventojams, nes regioninė paliepė ją ištraukti ir pastatyti taip, kad bent jau vienu akies kampeliu matytųsi (dėl tikrintojų, netyčia užklydusių seimūnų, teisės aktų kūrėjų ir dėl Šv. Dvasios).

Įstatymai įpareigoja bendrą informaciją gyventojams ir jų teises paskelbti taip, kad jieviską aiškiai matytų ir lengvai įskaitytų. Tačiau gyvenime viskas būna kitaip… Ši informacija dažniausiai ne visada aiškiai matoma ir ne visada lengvai įskaitoma (nes neaiškiai matoma 😄). Kad ji ne visai aiškiai matoma, patvirtina ir tai, jog įspėjimas “Receptiniai vaistai parduodami/išduodami tik pagal gydytojų receptus”, gyventojams negalioja. Nes Nimesilio, Ospamokso ar Xanakso kažkam prireikia kasdien. Ir, žinoma, be recepto.

Kitoje gyventojams skirtoje informacijoje nurodyta “Vaikams iki 16 metų vaistai neparduodami/neišduodami. Ji taip pat nėra aiškiai matoma, nes seneliai ir tėvai vis dar siunčia savo vaikus su rašteliais ir prašymais nupirkti citramono ar paracetamolio tabletes. O mums ne visada pavyksta tinkamai įvertinti, ar tam vaikui dar nėra 16, ar jau 17 suėjo. Šiandien kai kurie 12-mečiai atrodo kaip 18-os. Apsigausi, žiūrėk, jau ir nemalonumų neišvengsi.

Informacija, skelbianti, kad “Įsigyti vaistai kitais nekeičiami ir už juos sumokėti pinigai negrąžinami”, dažnam klientui – naujiena. “Jeigu galima batus per 14 dienų grąžinti, tai kodėl vaistų negaliu?”- nustemba. “O kodėl norite grąžinti?” “Nes nepadeda” “Geriate tik vieną dieną ir nusprendėte, kad jau nepadeda ir nepadės?” “Taip. O ką?”

Tame A4 formato lape yra išvardintos ir gyventojų teisės vaistinėje. Jose skelbiama, kad gyventojas turi gauti informaciją apie vaistų kainas, kompensuojamųjų vaistų priemokas, pigiausią vaistą. Visa tai jis turi matyti monitoriaus ekrane. Deja, kaip parodė praktika, monitoriai reikalingi vienetams. Tame tarpe dar klerkams, kurie tai sugalvojo, ir mums, kad apsigintume nuo ligonio pykčio, kai ekrane jis nemato “savo” mėgstamo vaisto tarp kompensuojamųjų ir, pasirodo, kad ne vaistininkas dėl to sąrašo kaltas 😎 Kalbant apie pigiausią, tai klientai jo nenori matyti, nei monitoriuje, nei savo rankinėje… Per dažnai tie pigiausieji keičia savo išvaizdą ir gamintoją. Nespėjo žmogus prie vieno priprasti, kaip pirmą poziciją užėmė kitas.

Apie gyventojų teisę gauti norimą vaistą per 2 darbo dienas, per kurias vaistinė gali pristatyti reikiamus vaistus ir paprašyti už tai piniginio užstato, taip pat niekas nėra girdėjęs. “Man reikia tuojau pat! Arba vėliausiai – rytoj! Bet geriau šiandien! Palikti užstatą? Dar ko! Gal aš kitoj vaistinėj gausiu? Pas jus juk negrįšiu tada. Kur dėsite mano vaistą? Nežinau, gal kam nors prireiks”, – tokius argumentus žeria ne vienas. 

Bet iš visos pateiktos informacijos bei teisių, geriausiai pirkėjams žinoma yra teisė skųstis ir reikšti pretenzijas bei nenaudojamus vaistus atnešti į vaistinę. Ir nors informacijoje niekur nepaminėtas žodžių junginys Maisto produktai ar Visos kitos prekės, dažnam vis tiek, ir švirkštai, ir batareikos, ir tvarsliava vis dar yra vaistai.

Kokią išvadą galime padaryti? Kam reikalinga visa ta informacija gyventojams ir jų teisės, jeigu jų niekas niekada vis tiek neskaito? Visgi, jei ji pasmerkta ir toliau kaboti, gal reikėtų šiek tiek papildyti. Pavyzdžiui, ne tik gyventojų teisėmis, bet jų pareigomis:

• “Nereikalaukite mažesnės kainos. Nurodyta šalia prekės kaina ir yra pardavimo kaina. Vaistinė – ne turgus ir deryboms vietos čia nėra.”

• “Prieš perduodant nevartojamus vaistus, BŪTINA išrinkti kartu sudėtas kitas atliekas. Kitaip, vaistinė turi teisę nepriimti tokių šiukšlių.”

• “Nevogti ar “netyčia” nepasiimti savitarnoje laikomų prekių.”

• “Nerėkauti, neįžeidinėti, nesikeikti ir laikytis tvarkos ir rimties vaistinėje.”

• “Slapčia nepalikinėti sudužusių gyvsidabrinių termometrų. Vaistinėje teikiama pagalba, o ne kitų žmonių nuodijimas.”

• “Nekaltinti vaistininko dėl galutinės vaisto kainos. Kompensuojamųjų vaistų kainas nustato Vyriausybė, visas kitas – vaistinės savininkas. Vaistininkai tam įtakos neturi.”

• “Laikytis moralės ir padorumo principų. Užsakius individualų vaistą vienoje vaistinėje, nelėkti ieškoti į kitą, o sugrįžti. Kitaip, vaistai bus pasmerkti “pasenti” vaistinėje, o jūs neteksite vaistininko pasitikėjimo ateityje.” 

Užbaigsiu Konfucijaus žodžiais, kuriuos reikėtų skirti ir mums, ir lankytojams:

Daugiau reikalauk iš savęs, mažiau tikėkis iš kitų. Tada neteks nusivilti.