Vaistininko užrašai

Tai lyja, tai sninga, tai saulė šviečia, tai žemė su dangumi maišosi… Tokia jau ta mūsų žiema. Orai permainingi kaip nuotaika. O nuotaikų, kaip žinia, būna įvairių. Ypač vaistinėje. Vieni šypsosi, kiti – liūdi, dar kiti – rėkia, ketvirti – iš viso nežinia ko nori. Tokia jau ta vaistinės kasdienybė.

Pažliugę ne tik už lango – balos nuo lietaus ir sniego pamažu kaupiasi ir vaistinės oficinoje. Negelbsti ir ant grindų pakloti kiliminiai takai – nešamas iš lauko vanduo nespėja susigerti. O mes nespėjame su šluota vaikščioti. Kai jau visai prastai pasidaro, kartais po kiliminiais takais padedame išardytas popierines dėžes, kad geriau vanduo susigertų. Taip ir sukamės. Bet kitiems taip neatrodo (kad kažką darome).

„Na ir šlapia čia pas jus, darykite ką nors, kol kas nors neišsitiesė.”

„Tai kur jūsų valytoja?”

Kur kur? Kur vištos daro pur pur. Valytoja atėjo, prisipylė kibirą vandens, pralėkė per 10 min. per vaistinę su tuo pačiu skuduru, nubėgdama pakeliui pašluostė stalus, tada –  už šiukšlių kibiro, ir tiek ją tematei. O tau dar visa diena prieš akis. Ir lietui ar sniegui nepasakysi – gal jau gana, palauk iki kito ryto. Kol vėl valytoja ateis. O gal ir iš viso neateis. Būna ir joms sunkių dienų, kai iki vaistinės taip ir neateina.

„Oho, kiek  prinešiau purvo! Atsiprašau. Bet, tikriausiai turite valytoją, tai išvalys.” 

Žinoma, kad išvalys, jei ne valytoja, tai… Įdomu, kaip didesnėse vaistinėse, kur ir žmonių daugiau ateina, ir darbuotojų daugiau dirba? Gal ir valytojos ten kelios pluša? O gal darbuotojai paeiliui su skuduru vaikšto? O gal šita laimė studentams tenka? Na, greičiausiai, kaip kortos krenta ♠️🃏Žinoma, galima užmerkti akis ir nieko nematyti. Nei balų, nei purvo. Bet klientai tai visada visur ir viską mato:

„Kodėl kainos čia nėra?”, „Kur kraujo matavimo aparatas dingo? Čia gi stovėjo!”, „Apsikirpote?”, „Kodėl nesišypsote?”, „O, gėlė pražydo!”, „Ko sniego nenusikasėt prie įėjimo?”, „Mačiau jūsų mašiną, tai, galvoju, užsuksiu pasilabinti.”

Todėl nereikia būti naiviems ir galvoti, kad jau purvinų grindų tai tikrai nepastebės. Taigi, tenka ne tik farmacinę paslaugą teikti, bet ir į buitinius – asmeninius klausimus atsakinėti.

„Yra ta kaina, tik šalia esanti ją šiek tiek uždengia.” „Aparatas išvežtas į patikrą, kitą savaitę bus savo senoje vietoje.” „Taip, apsikirpau, vakar. Ir kaip?”. „Kažkaip nepadoru šypsotis, kai jūs vaistus nuo skausmo perkate.” „Pražydo. Nes bloga akis nenužiūrėjo, išsaugojom.” „Na negalime visą dieną stovėti prie įėjimo su kastuvu, kai be perstojo sninga. Juk žmones reikia ne tik nuo sniego, bet ir nuo negalavimų gelbėti.” „Smagu girdėti, kad  kažkas specialiai ateina LABAS pasakyti, o ne pretenzijų pareikšti ar vaistus grąžinti.”

Taip ir bėga lekia dienos, viena kitą vydamos. Žiūrėk, jau ir pavasaris ne už kalnų, kitą savaitę Morei padus svilinsime, po kelių mėnesių jau mus saulutė svilins (labai to tikiuosi).

Šiandien – vieni rūpesčiai, ryt – jau kiti 😉 Nereikia tyrinėti gyvenimo. Tu jame atsirandi ir darai tiek, kiek suspėji 🙅🏻‍♂️🤷‍♀️ 

Skanių jums Užgavėnių blynų! Svarbiausia – neatšalusių ir nepamirštų mikrobangėje…