Vaistininko užrašai

Prasiveria vaistinės durys ir per visą vaistinę nuaidi tirada:

– Man išrašyti vaistai! Ką tik iš gydytojo. Kodas 441……

Ir senjorai visai nesvarbu, kad vaistinėje yra dar keli lankytojai, kuriems tikrai nebūtina girdėti tokią asmeninę informaciją. Nepagalvodami ištransliuojame tai, kas yra jautru ir asmeniška. Paskui nereikia stebėtis ir gūžčioti pečiais:

“Kas ir kaip galėjo pasinaudoti mano asmens kodu, jeigu pasas guli namie saugiai padėtas 🤔”.

Kadangi dirbu su kitais lankytojais, į savą (nuolatinę) klientę nekreipiu dėmesio, lai kantriai laukia savo eilės. Žinau, kad ji labai nerimastinga ir nuolat mėgsta “dalyvauti” svetimuose pokalbiuose bei patarinėti visais gyvenimo klausimais, tad šypteliu ir duodu suprasti, kad tuoj ją aptarnausiu. Kai vaistinė ištuštėja, vėl pasipila:

– 442…

– Gal duokite dokumentą.

– Nesinešioju aš tų dokumentų, dar pavogs. 44…, ne. 4431….Tai jūs gi mane žinote iki kaulų smegenų, kiekvieną dieną einu pas jus.

– Kad ir kas valandą. Bet tvarka yra tvarka.

– Tai kas gi čia atsitiks?

– Na, pavyzdžiui, kitą kartą ateis vyriškis, jūsų sūnus. Ir “jūsų prašymu” išpirks jūsų vaistus – Xanaxą ar Relanium. Ir išeis patenkintas. O jūs gal net ir sūnaus neturite… Tada man ne tik akis iškabinsite, bet ir paskutinius plaukus nupešite, kai iš mano lūpų išgirsite, kad jūsų vaistai jau išpirkti.

– Tai negi taip būna?

– Dar nebuvo, bet visada būna pirmas kartas.

– Na, prašau, tik šį kartą. Labai prastai jaučiuosi. Kitą kartą jau ateisiu su pasu.

– Gerai, sakykite kodą.

– XXX. Man atrodo, kad toks.

Suvedu kodą, atsidaro langas, o ten – Domicelė iš Šakių, o ne Emilija iš visai kito miesto 😤

– Tai kaip čia su tuo kodu? Nieko nesuprantu. Tai turbūt paskutinį skaičių sumaišiau.

– Tuo žaidimą “Atspėk žodį” ir baigsime. Per savo gerumą ir jūsų kvailumą patekau į kito asmens kortelę. 

– Tai nieko tokio. Juk atsidarėte ir uždarėte.

Taigi, jeigu yra įstatymas, tai jo ir laikykimės. Bent jau šiuo atveju. Suprantu, kad nėra labai saugu su savimi nešiotis svarbų dokumentą, ypač jeigu dar ir po turgų ar parduotuvę reikia pasivaikščioti. Bet kur kas rimtesni pavojai tyko, kai visiems girdint atskleidžiate svarbią informaciją arba į nešvarius žaidimus įtraukiate kitus asmenis. Beje, retai dabar jau kuri vaistinė leidžiasi į tokias avantiūras. Šiais laikais, kai žmonės vieni kitus skundžia ir kaltina dėl menkniekių, pats laikas nustoti vadovautis gera širdimi ir gailesčiu. Net ir tuomet, kai klientas pateikia svetimą pasą ir dievagojasi, kad vaistus perka mamai, tėčiui ar močiutei.

Mes juk nežinome, ar tai yra tiesa. Ne visose šeimose vyrauja ramybė ir darna. Gal prieš mane  stovintis vyriškis iš tiesų yra pats tikriausias sūnus, bet aš juk nežinau, ar išpirkęs mamos vaistus, ypač psichotropinius, sugebės atnešti juos iki namų… Todėl pratinkitės visi prie griežtos tvarkos – tiek vaistininkai, kurie kartais pagaili ligonių ir ypač nuolatinių klientų, tiek ir žmonės – kurie įsitikinę, kad jau su jais tai tikrai nieko panašaus neatsitiks. Bet, kaip jau minėjau anksčiau, visada būna pirmas kartas.