Vaistininko užrašai

Ateina į vaistinę įsiutęs žmogelis, trenkia man prieš akis neaiškios kilmės “vaistus” ir reikalauja grąžinti pinigus. Aš jo klausiu, kas čia per daiktas ir iš kur jis jį gavo.  Nepatenkintas mano klausimais, jis dar labiau įtūžta ir drebia dar garsiau:

“Tu čia neapsimetinėk! Žinau aš jus, veikėjus. Viena šaika!” 

Kokia šaika? Kokie veikėjai? Bandau suprasti, ko iš manęs norima ir kuo čia mane kaltina 🧐 

“Taigi va, užsisakiau internetu vaistus, kad sąnariai būtų sveiki, ir kad neskaudėtų. Buvo gera kaina, pritaikė nuolaidą, tai 70 eurų sumokėjau. Bet čia kažkoks šūdas, o ne vaistai! Ir dar senu ožiu atsiduoda.”

Į mano komentarus apie neaiškių produktų pirkimą neaiškiuose portaluose klientas nereagavo ir toliau mane įtikinėjo, kad aš turiu, ne, ne turiu, o PRIVALAU kompensuoti už jo pirkinius, ir visai nesvarbu, kur jis juos įsigijo. Atsakiau jam, kad nieko aš neprivalau, nes kiekvienas protaujantis žmogus pats atsako už savo veiksmus. Todėl, prieš ką nors darant, pirma reikia pagalvoti… ir paskui, nieko nedaryti.

Žmogelis dievagojosi, kad jam visada viskas iki šiol sekėsi ir jo pirkiniai pasiteisindavo. Suprask, visi vaistai gydė ir pagydė. Tik ne šitas, ir ne šįkart. Todėl jam reikia kompensacijos. Kadangi aš dirbu visuomenės, o ne labdaros vaistinėje, su giliu liūdesiu pareiškiau, kad kompensacijos iš manęs jis negaus 😎 Tikėdamasis, kad vaistinė yra visų gyvenimo problemų sprendėja, nelaimingasis pareiškė, kad tokį pardavėją turime perduoti policijai. Beveik su juo sutikau, bet prisiminiau labai gerus žodžius iš neseniai perskaitytos knygos. Nepatingėjau ir suradau tą istoriją, kuri man kažkuo priminė lankytoją – tą triukšmą keliantį nenaudėlį, kaltinantį “vaistų” pardavėją, kuris nei vertė tą prekę rinktis, nei liepė pinigus už ją mokėti…

“…Jis mokėjo groti pianinu. Vadinome jį Kebabu, nes kartą per anglų kalbos pamoką jis apsikvailino pasakydamas, kad jam labai patinka žodis barbecue, kai jis trumpinamas BBQ, nes iš galo, įstačius balses, jį galima skaityti kaip kebab. Kai prisnigdavo, kiekvieną pertrauką tarp klasių vykdavo sniego mūšis. Kebabas nenorėdavo su mumis žaisti, bet mes jį priversdavome. Tai buvo vienintelis žaidimas, prie kurio jam buvo leidžiama prisidėti. Jis “gamindavo” sviedinius. Pats mėtė labai prastai, pavykdavo vos keletas silpnų metimų. O kitoje klasėje mokėsi toks Roras, dručkis, žaidęs rankinį vienoje miesto komandoje. Linksmumo dėlei jis atmušdavo Kebabo gniūžtes galva, o paskui negailestingai apsvaidydavo jį žemais metimais. Vieną dieną Kebabas įdėjo į sniego gniūžtę didelį akmenį ir išmetė ją kuo aukščiau. Roras juokdamasis pašoko, kad atmuštų ją galva. Pasigirdo garsas, tarytum negiliame vandenyje akmuo būtų atsitrenkęs į akmenį – kietai ir kartu minkštai. Tai buvo vienintelis sykis, kai mokyklos kieme mačiau greitosios pagalbos automobilį. Mokytojų kambaryje virė ginčai dėl bausmės Kebabui. Gniūžtės jis į nieką nemetė, todėl kyla klausimas, AR REIKIA ŽMOGŲ BAUSTI UŽ TAI, KAD JIS NEATSIŽVELGĖ, JOG IDIOTAS ELGIASI KAIP IDIOTAS?…”

Taigi, palinkėjau klientui sėkmės ir blaivaus proto nardant internetinėse platybėse 🤓 O jis tik pro ūsą suniurnėjo:

“Visi jūs vienodi. Daugiau pas jus neisiu.”

Aš taip pat suniurnėjau sau po nosimi: “Ir ačiū Dievui” 😇