Vaistininko užrašai

Kartą, šalia vaistinės, jau po darbo, išgirdau už nugaros jaunos merginos prašymą pasakyti, kur netoliese  yra maisto prekių parduotuvė. Buvo vasara, švietė saulė, mergina savo akis slėpė po akiniais nuo saulės. “Va, prieš jus”, – atsakiau jai ir mostelėjau ranka parduotuvės link. Ji padėkojo ir nuėjo. Bet aš pasijutau kažkaip neužtikrintai ir keistai. Kažkas čia buvo ne taip. Pasisukau į nueinančiosios pusę ir jau prie parduotuvės įėjimo pamačiau, kaip merginą už rankos paėmusi moteris nulydėjo ją į parduotuvės vidų. Tik tuomet supratau, kad į mane ką tik kreipėsi neregė, o aš tesugebėjau mostelėti ranka. Širdyje buvo tuščia ir nyku. 

Po šios akistatos su neregiu žmogumi, mano kelyje lyg tyčia ėmė rodytis tokie žmonės. O gal aš tapau pastabesnis. Per nedidelį laiko tarpą vienaip ar kitaip teko sutikti keletą tokių žmonių. Vienas jų (senjoras) buvo atėjęs į vaistinę ir guodėsi, kaip pardavėja jį apgavo, paimdama iš jo saujos didesnę nei reikėjo kupiūrą  už jo pirkinius. Stebėjausi, kad tokie dalykai vyksta 🙁 Kitą jauną merginą sutikau bevaikštinėjančią po parką. Jos energijos ir gyvenimo džiaugsmo galėjo pavydėti ne vienas aplinkinis. Vėliau sutikau jaunuolį, kuris, tikriausiai, mobilios programėlės pagalba užtikrintai keliavo savo tikslo link. Po mėnesio prasilenkiau su neregių senjorų pora, kuri vedžiojo savo augintinį. O gal augintinis juos vedžiojo. Iš tikrųjų, net nežinau. Bet ne tai juk svarbu. Svarbu tai, kaip turėtume elgtis mes, regintieji, kai šalia mūsų netikėtai pasirodo aklas žmogus. Padėti? Apsimesti, kad nematai? Kad nepastebėjai? Pervesti per gatvę? Padėti įlipti į autobusą? Kartą manęs aklasis paklausė, koks troleibusas atvažiuoja, ir kai aš pasidomėjau (po savo ne kokios ankstesnės patirties), ar jam nereikia pagalbos, jis nervingai atkirto:

“Man  nereikia pagalbos. Aš tik paklausiau troleibuso numerio. Ir tą galiu per savo programėlę sužinoti, tik ne visada ji tiksliai pasako, kartais pavėluoja su tiesioginiu grafiku”.

Ir vėl pasijutau nei šiaip, nei taip 🤷‍♂️

Dažniausiai nepadedame dėl to, kad nežinome. Visų pirma, ne visada suprantame, kad eina neregys (ne visi vaikšto su baltosiomis lazdelėmis). O antra, nežinome, kaip padėti nematančiam žmogui. Dar supratau, kad išvydus neregį, užplūsta įvairūs ir labai skirtingi jausmai, tokie kaip užuojauta, gailestis, baimė, kad taip neatsitiktų su tavimi pačiu ar tavo artimaisiais. Aplanko ir susižavėjimas jų stiprybe bei siekiu eiti pirmyn. 

Tuomet supranti, kad jeigu į krūvą sudėtume visas savo problemas ir palygintume jas su neregių problemomis, tuojau pat užsimanytume susigrąžinti savąsias. 

Vakar ir vėl akis į akį susidūriau su aklu žmogumi. Ir tai buvo paskutinis ženklas man, kad turiu kažką parašyti šia tema. Tą ir padariau.

Visgi, savo pamąstymus noriu užbaigti linksma gaida:

Kartą naktį keliu ėjo neregys, kuris priekyje nešėsi žibintą, o ant pečių turėjo puodynę. Jį pasivijęs kitas keleivis tarė:

– O, tamsuoli! Juk tau jokio skirtumo, ar diena, ar naktis. Tavo akis nuolatos gaubia tamsa. Tad kokia gi prasmė iš šio žibinto?

Neregys nusijuokė ir tarė:

– Šis žibintas skirtas ne man, o tokiems tamsuoliams ir kvailiams kaip tu, kad jie neatsitrenktų į mane ir nesukultų puodynės.