Vaistininko užrašai

Žmonės turi beribę fantaziją, ypač tuomet, kai praveria vaistinės duris. Dažnai jų pageidaujamo vaisto pavadinimas skamba žymiai paprasčiau, bet jiems kažkodėl norisi jį ištarti kuo sudėtingiau 😄

– Man Pilpilino.

– 🧐

– Va, matau, ten už jūsų lentynoje padėtas. Su akcija.

– Folkepileno?

– Nu taip.

Moteriškė, nuolat besiskundžianti skrandžio problemomis ir dažnai perkanti Nolpazą, šiandien paprašė NOLPIZĖS.

Kartais turi užsirašę ant lapelio, bet nesivargina jo išsitraukti, todėl sako, kas tuo metu šauna į galvą:

– Cido turėsite?

– Sultimis neprekiaujame.

– Aš pats pažiūrėsiu, kuo čia jūs prekiaujate. Tai tikrai neturite Cido?

– Tikrai neturime. O kodėl jūs ieškote sulčių vaistinėje?

– Nes praeitą kartą ir pirkau vaistinėje. Va, lapelis.

– CITO FERRUM?

– Taip, CIDO FERRUM.

Kartais išgirstame kodinius žodžius:

– Katės lašų.

– Man kad variklis dirbtų.

– Pirmos pagalbos lašų. Tik negalvokit, kad aš čia pachmielui perku. Aš užsispiritavęs.

Ir visiems jiems reikėjo Širdies lašų 🤓 Be abejo, pasitaiko linksmai nusiteikusių senjorų. Įžengusiai porai suforminu receptą su vaistu Fokusin, o moteriškė, mirktelėdama akį, taria:

– Šitų kai prirašo, tai mes su vyru tokių fokusų pridarom, nepatikėsit! 

Apsilanko ir nežinantys, ko nori:

– Duokit man purvo.

– Kokio purvo?

– Reikia išsivalyti.

– Ką jūs norite valyti?

– Save.

– Purvo tai aš neturėsiu. Be to, su purvu tik išsitepsite.

– Aš niekur neišeisiu, kol negausiu.

Supratau, kad žmogus nusiteikęs ryžtingai, todėl po truputį bandau išsiaiškinti, kas per purvas, ir ko jis nori. Po ilgų pasakojimų paaiškėjo, kad reikėjo parafino vonelėms darytis…

– Duokit man įmaučių.

– Kokių dar įmaučių?

– Batams.

– Jums bachilų reikia?

– Nereikia man jokių bacilų! Man reikia įmaučių į batus, kad batai būtų švarūs.

Va taip. Bet būna ir kitaip:

– Man reikia Haloperidolio lašų.

– O receptą turite?

– Tai dar čia kad vidurius paleisti reikalingas receptas?

– Haloperidol – antipsichotinis vaistas. Gal jums, vis dėlto, Gutalax lašų?

– Nu tai taip.

– O prašote Haloperidolio…

– Ai, nu tai ką aš žinau čia tuos jūsų pavadinimus.

Būna ir užsispyrusių:

– Duokite man mažiausių, pačių mažiausių prezervatyvų.

– Kur turime pardavime, neparašyta ant jų dydžių.

– Gal žinote, šitie maži?

– Nežinau

– O gal šitie?

– Tikrai nežinau.

– Tai kaip jūs nežinote?

– Tai ar mes viską turime būti išbandę ir paragavę?

Draugiškų ir dosnių lankytojų taip pat netrūksta:

– Dabar jau toks metas, vasara į pabaigą, grįžtu iš sodo ir visų kaimynų klausinėju, kam cukinijų, kam moliūgo? Bet niekam nieko nereikia… Gal jums reikia? Irgi nereikia? O man užtat reikia. Diclaco.

Apsilanko ir filosofai. Vyriškis kažko ieško kišenėje, kažkas iškrenta, barkšteli ant grindų:

– Ai,  jei likimas iškrito, tai nieko tokio, tegul sau guli…