Vaistininko užrašai

Po paskutinių įvykių Lietuvoje, kurie, tikriausiai, palietė kiekvieno normalaus žmogaus širdį, neišeina daugiau galvoti apie nieką, išskyrus mirties bausmę išgamoms. Prieš visa tai nublanko aukštos vaistų kainos, nesibaigiantys klientų priekaištai, apgailėtinai maži atlyginimai, darbuotojų nevertinimas ir t.t.

Ši tragiškai pasibaigusi istorija apie jauną merginą vėl visus sugrąžino į diskusijas apie mirties bausmę. Visą savaitę, kol vyko merginos paieška, pagrindinė tema apie tai buvo ir vaistinėje. Dabar, kai jau paaiškėjo visa baisi atomazga, kalbos pasisuko kitos temos link. Tos kalbos visada suaktyvėja po kažkokio tragiško įvykio, vėliau – nuslopsta, o po metų kitų, žiūrėk, ir vėl sušmėžuoja.

Mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje iki XX a. vidurio. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius dauguma valstybių jos atsisakė. Lietuvoje paskutinis mirties nuosprendis įvykdytas 1995 metais, o nuo 1996 m. liepos 25d. mirties bausmė nevykdoma. Ar tai yra gerai, ar blogai – nuomonės išsiskiria. Teigiama, kad mirties bausmė atgrasina potencialius žudikus, tačiau yra manančiųjų, kad ji nebūtinai privers nusikaltėlius negalvoti apie naujus nusikaltimus. Čia viskas priklauso nuo pačios asmenybės. Nes juk naujasis vaiko apsaugos įstatymas nebūtinai apsaugos vaikus nuo smurto, kurių tėvai yra degradai ir neišsilavinę žmonės. Tokie, greičiausiai net ir nežinos, kad, apskritai, yra toks įstatymas ir toliau gyvens pagal savo susikurtas taisykles.

Kiti mąsto:

Nuo pat savo egzistavimo pradžios žmonija turėjo mirties bausmę, tai kodėl turėtumėme jos atsisakyti mūsų laikais?

Aš, kaip ir daugelis, manau, kad įkalinimas „iki gyvos galvos” yra per maža bausmė už nužudymą. Nes, kai kurie nuteistieji „iki gyvos galvos” kažkada vėl pradeda laisvi vaikštinėti gatvėmis. Be to, mirties bausmė padeda aukos šeimai lengviau pakelti artimojo netektį. Nes apie tą žudiką daugiau niekada nerašys jokia spauda, nebent norėdama paminėti, kad kažkada buvo įvykdytas vienoks ar kitoks nusikaltimas, tačiau niekada neteks skaityti ar girdėti, kaip nuteistasis reikalauja sau geresnių gyvenimo sąlygų kalėjime ir kaip Lietuvos valstybė pažeidžia jo, kaip Lietuvos piliečio teises… O mes, sąžiningi savo šalies piliečiai, tame tarpe ir aukos šeima, sėkmingai mokame už jo likusį gyvenimą, nes neturime kito pasirinkimo ?

Yra ir kita medalio pusė, kitaip sakant, toks paradoksas – įstatymas nuteisia už žudymą, o paskui pats savo vardu reikalauja žudyti.

Bet galima tai būtų padaryti be įstatymo, kaip sako mano klientai – senjorai:

Tokiam parazitui reikia linčo, liaudies teismo, akis už akį, dantis už dantį. Tegul pakabina kokioj miesto aikštėj, o mes jau žinosime, ką su juo padaryti.

Taip taip, čia ne mano mintys, o garbių, išsilavinusių inteligentų komentarai. O kalbant apie viešas egzekucijas, verta prisiminti, kaip tai buvo atliekama gilioje senovėje. Pavyzdžiui, pati mėgstamiausia Romos imperatoriaus Kaligulos bausmė buvo nusikaltėlio pakabinimas aukštyn kojom tarp dviejų stulpų (kairė koja ir ranka prie vieno, o dešinė koja ir ranka prie kito stulpo). Bausmės vykdytojai iš lėto pjūklu pjaudavo nelaimėlį per pusę pradedant nuo tarpukojo. Kadangi žmogus kabo žemyn galva, smegenys pilnai aprūpinamos krauju ir šis išlieka sąmoningu iki kol pjūklas nenupjaudavo pagrindinės kraujagyslės. Kartais mirtis ištikdavo tik įpusėjus pjauti pilvą.

Viduramžių epochos metu gana populiarus baudimo būdas buvo „žmogaus padalijimas”. Nelaimėlio kojos ir rankos atskirai buvo pririšamos prie skirtingų arklių, o tada duodamas startas arkliams pasileisti bėgti. Taip žmogus padalintas į keturias dalis. Pasitaikydavo ir odos lupimų. Nusikaltėlis dažniausiai būdavo pakabinamas už kojų ant medžio šakos, o baudėjai iš lėto pradėdavo lupti odą. Išdarinėjimas – itin sunkios formos mirties bausmė. Auka būdavo pririšama ir pamažu šalinami jo vidaus organai. Įprastai šis išlikdavo gyvas iki kol nebūdavo pašalinama širdis ir plaučiai. Sakote, žiauru ir amoralu? Bet po tokio viešo bausmės įvykdymo, tikriausiai daugeliui potencialių nusikaltėlių praeitų noras tęsti savo kruvinus žygius toliau.

Turiu gerą istorinį pavyzdį ir tiems, kas skaito, kad mirties bausmė – nežmoniška, antihumaniška, o jos vykdytojas paverčiamas žudiku. Pasirodo, galima tai įvykdyti ir gamtos rankomis: nelaimėlis buvo pririšamas prie valties, jam per prievartą sugirdoma daug pieno ir medaus, o tada valtis paleidžiama plūduriuoti į vandens telkinį. Pienas aukai sukeldavo viduriavimą, o medus pradėdavo traukti vabzdžius. Galiausiai šis mirdavo nuo dehidratacijos, bado arba sepsinio šoko. Taigi, vabzdžiai atlikdavo kankintojų vaidmenį, jie geldavo ir kandžiodavo auką iki mirties. Tokiu būdu žmogus kankindavosi net keliolika dienų.
Ir jeigu sakoma, kad elkis taip, kaip norėtum, kad ir su tavimi taip elgtųsi, reiškiasi, su tais čigonais – žudikais reikia pasielgti lygiai taip pat. Ir joks čia neapykantos kurstymas – tai išvada iš protingos minties.

Labai gaila, kad „Vaistininko užrašai” turi narplioti tokią temą, bet šiam straipsniui, galima sakyti, mane paskatino mano klientai.

Supratau, kad mes visi esame žmonės, gyvenantys einamų įvykių sūkuryje ir kiekvienas savaip juos išgyvename – ramiai, be emocijų, tyliai, savyje ar audringai ir viešai išsakydami savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų kažkam nepriimtina ? Smagu dėl to, kad esame neabejingi?