Vaistininko užrašai

– Nevaikščiokite basi po mišką, tai ir kojų grybelio neturėsite!

Čia vieno vaistinės kliento patarimas besikonsultuojantiems dėl kojų grybelio. Jis, žmogus, neištvėrė ilgų šnekų ir nusprendė pats suteikti farmacinę paslaugą ?

O ką iš tikrųjų reiškia ta farmacinė paslauga?

Jeigu mano konsultacija apie vaistus ir jų vartojimą pereina į buitinius dalykus, tai irgi bus farmacinė paslauga, kurią privalome suteikti, dirbdami vaistinėje? Dažnai pagalvoju, kad mano pacientams labiau reikalinga ne farmacinė, o psichologinė paslauga. Labai gaila, kad per ilgus studijų metus mes labai mažai turėjome psichologijos paskaitų. O mums, dirbantiems vaistinėje, dabar jos reikalingos kaip niekad. Labai šaunu būtų, kad vaistų atstovai mus pakviestų ne tik susipažinti su naujais vaistais ar priminti apie jau esančius rinkoje, bet ir kartas nuo karto pakviestų sudalyvauti seminaruose, kuriuose psichologai pasidalintų savo paslaptimis, o tada mes tas paslaptis pritaikytume realiame gyvenime.

Nors pas mus į vaistines užsuka tikrai įvairi publika (narkomanai, psichiniai ligoniai, kurtieji, aklieji, nebyliai, girti, apsvaigę, susinervinę, laimingi ir t.t.) ir, atrodo, jau niekas mūsų negali nustebinti, pasitaiko visko.

Dar prieš Velykas užsuko vienas toks iš matymo pažįstamas klientas (šiek tiek sutrikusios psichikos), padėjo ant prekystalio „Maximos” akcijų žurnaliuką ir sako:

– Čia jums, pasiskaitykite. Ir, žinokite, jūsų valanda išmušė! Dabar turite tik mokėti pasiūlyti ir gerai uždirbsite. Nes dabar žmonės gavo pensijas. Tai atsigriebsite už kovo mėnesį. Gerų jums Šv.Velykų!

Ir išbėgo – taip pat bėgte kaip ir įbėgo. Nespėjau net sureaguoti?

Arba, sekanti istorija, dar visai nesena, praktiškai vakarykštė. Atėjo sena klientė (daugelį metų besilankanti pas mus) nusipirkti įprastų vaistų. Kai jau apsipirko, jaučiau pareigą paklausti, kaip jai sekasi (gal ir ne farmacinė paslauga, bet žmogiška). Tai ji užtruko vaistinėje dar apie pusvalandį. Tačiau aš sužinojau daug įdomių naujų dalykų. Na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog ji jau negyvena šalia mūsų vaistinės, o po vyro mirties savivaldybė ją iškraustė į kitą butą. O tame bute kažkas maitino balandžius. Ir dabar balkone toks bardakas, tokia smarvė ir tokia nešvara, kad ji, neapsikentusi, sugalvojo viskam padėti galą. Taigi, rytą, pamačiusi balkone spintelėje balandį, perintį jauniklį, ji pagriebė tą paukštį ir … nusuko jam galvą. Tada įdėjo jį maišą ir išmetė į konteinerį. O kiaušinį – trakšt, delne, ir sutraiškė. Ir viską papasakojo taip vaizdžiai, kad man net pavyko įsivaizduoti ? Tada dar paskyrė daug „gražių” žodžių valdžiai, kaip ją, nabagę, ištrėmė į kitą rajoną, o jos butą perleido kitiems. Teko ją raminti ir padėti įžvelgti daug pliusų naujoje vietoje ?

Tačiau iškilo klausimas (panašiai kaip „Hamlete”) – kas tam mano klientui yra mieliau ir naudingiau: ar kad aš paklausiu jo „Kaip gyvenate?”, „Kaip jūsų vaikai, anūkai?”, „Ar jau išrašė jūsų vyrą (žmoną) iš ligoninės?”, „Kaip atostogos?”, „Kaip jūsų sodo derlius?”, „Ar jūsų vaikas jau pasveiko?”, „Kaip jam sekasi mokykloje (darželyje)?”, „Ar padėjo tie vaistai?” ar visgi: „Jūs turėtumėte gerti daugiau vitaminų”, „Turėčiau jums pasiūlyti gerųjų bakterijų”, „Dabar yra pavasaris, todėl būtina vartoti vitaminus”, „Prie šio tepalo būtinai nusipirkite dar šių tablečių”.

Todėl sekanti apklausa būtinai bus šia tema. Labai įdomu bus sužinoti jūsų nuomonę ?