Geg 11, 2017 - Mano dienoraštis    1

Dienoraštis #22

Žmogus turi penkis jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Rega yra vienas svarbiausių jutimų. Didžioji dalis žinių apie išorinį pasaulį yra susiję su rega. Žmogus, netekęs regėjimo, praranda 80% savo jutimo galimybių. Neseniai teko patirti tik mažą dalelytę visų nepatogumų, su kuriais kasdieną susiduria neregiai. Tos kelios valandos visiškoje tamsoje priminė man, kokią neįkainuojamą dovaną turiu.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių. Ir ta pradžia prasidėjo tikrai ne vaistinėje ?, o viename restorane. „Vakarienė tamsoje“ – skamba paslaptingai ir nekasdieniškai. Patys artimiausi žmonės pasistengė mane nustebinti, padovanodami šią vakarienę. Visus atvykusius prie staliukų palydėjo du jauni neregiai – vaikinas ir mergina. Jie dviese susodino visus svečius į savo vietas. Tuo metu mes, regintys, tikriausiai, pasijutome prasčiau nei mūsų palydovai. Nes tamsa – jų nuolatinis palydovas ir jie visai neblogai orientuojasi erdvėje, ko nepasakysi apie mus. Tiesą sakant, ėjau, kur akys nematė ir kur vedlys vedė ? Visiems saugiai pasiekus savo vietas, į mus kreipėsi akla mergina:

Visiems labas vakaras, ko dar nemačiau ?

Ji prisistatė trumpai papasakodama apie save ir palinkėjo mums visiems gerai praleisti vakarą. Tada gavome trumpą instruktažą, kaip turėtumėme elgtis vakarienės metu, kad nesužalotume savo kaimynų ir padavėjų, kurie, beje, vieninteliai tą vakarą buvo išskirtiniai, nes turėjo specialius akinius, skirtus matymui tamsoje.

Pirmiausiai, apsičiupinėjom savo įrankius, tada saugiai pasidėjom atneštas taures ir laukėme pirmojo patiekalo. Kai jį paskanavome, turėjome pasidalinti savo skonio ir kvapo jutimais, spėdami, ką turėjom savo lėkštėse. Nuomonių buvo įvairių, tačiau kad valgėme žuvį, nuspręsta vienbalsiai. Bet kokią? Tunas, silkė, skumbrė… Pataikėme tik su skumbre. Pasirodo, visi trys gabaliukai buvo skumbrės, tik pagaminti pagal skirtingą receptūrą: švelniai pamarinuota skumbrė, kepta skumbrė ir paštetas. Prie jų buvo vasabio padažas, riešutai, svogūnai ir keptas duonos džiūvėsis. Jį su pirštais užčiuopiau pirmiausiai. Visi skoniai nuostabūs ir visiškai skirtingi. Ar lėkštė tuščia, kiekvienas bandė sužinoti savais metodais. Kadangi buvo tamsu ir manęs niekas nematė, tik padavėjai, kurie davė tylos įžadus, sėkmingai viską kabinau pirštais ir šakute (peilio taip visą vakarą ir nepajudinau?). O kad lėkštė tuščia, sužinojau taip pat pirštų pagalba. Viena iš atrakcijų buvo bandymas susidaužti taurėmis. Visiškoje tamsoje tai padaryti ne taip ir paprasta, teko kliautis klausa.

Tuščios lėkštės nepastebimai ? dingdavo nuo stalų, o į jų vietas keliaudavo kitos: su antrais patiekalais ir desertais. Ir vėl spėliojome, ką valgėme. Antrajam patiekalui buvo paruošta kiauliena taip pat trim būdais. Šalia jos radome bulvę, morką, brokolį, česnaką, šoninė buvo įdaryta obuoliu, taip pat įvairaus skonio padažas (salieras, garstyčios, medus, obuolių sultys). Praradę regėjimą mes atradome naujus skonius. Aš papildomai pasijungiau savo lytėjimo pojūtį. Kad įsitikinčiau, jog mano lėkštė jau tuščia, aš vėl maklinėjau savo pirštais po ją?. O be to, buvo labai skanus padažas… Ir tada atėjo metas desertui. Toje lėkštėje buvo visko visom prasmėm: ir lytėjimu, ir kvapu, ir skoniu. O skonius norėta perteikti visus pagrindinius: sūrų, saldų, rūgštų, kartų. Buvo ir putėsiai, ir žėlė, ir plakta grietinėlė, ir mango gabaliukai su druska, ir apelsinų padažas, ir juodasis šokoladas, ir biskvitas, ir razinos, ir … visko ten buvo, nes vėl piešiau Zoro ženklus lėkštėje – jeigu jau nemačiau, ką valgau, tai nors pačiupinėjau. Ir ko čia stebėtis, kad vaikai viską su pirštais mėgsta kabinti iš lėkštės ir po to tuos pirštus nulaižyti ?

Vakarienės pabaigoje mus po truputį pratino prie šviesos: iš pradžių su šviečiančiom žvaigždutėm, vėliau – uždegdami žvakes, galiausiai – įjungdami švelnią šviesą.

Vakaras buvo neįprastas, maistas – puikus, įspūdžiai – nepamirštami. Iš to trumpo laiko, praleisto visiškoje tamsoje (per visą vakarą akys taip ir nepriprato prie tamsos) supratau, kokie esame laimingi, kad galime matyti viską aplink save. Nepatogumų patyriau tik tiek, kad valgiau ne taip, kaip esame įpratę. O jei būtų reikėję patiems viską pasigaminti, po to – viską sutvarkyti ir dar padaryti eilę kitų kasdieninių darbų, o atsikėlus ryte taip ir neišvysti šviesos…? Būtų labai liūdna ir graudu.

Po šios vakarienės supratau, kad geriausiai išreikštas jutimas pas mane yra lytėjimas ? Kai nematai akimis, tiesiog yra būtina viską paliesti pirštais. Visiems linkiu tokių trumpų potyrių, kad suvoktumėte, koks gyvenimas yra nuostabus!

Ir didelė pagarba tiems jauniems žmonėms, kurie leido mums tą vakarą (su jų pagalba) pajusti jų negalią savotišku žaidimu.

Viso komentarų: 1

  • Tai ir yra įdomiausia, kad tiek nedaug reikia atimti, kad tiek daug naujo patikrtumm kitomis juslėmis. Gerai, kad tik laikinai.

Turite klausimų? Parašykite juos čia!