Geg 25, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #23

Aukštos pareigos yra kaip piramidė: ją pasiekia tik dviejų rūšių žmonės – šliužai ir ereliai.

Bendraudami savam draugų ir kolegų rate, priėjome išvadą, kad šiandieną nėra taip svarbu, pas ką dirbi. Svarbu, už kiek tu dirbi. Todėl pastaruoju metu yra labai suaktyvėjusi darbuotojų kaita vaistinėse. Farmacininkai ieško geresnių darbo sąlygų, o darbdaviai – pigesnės darbo jėgos ir šviežienos. Su nauja sutartimi kiekviena pusė tikisi maksimalios asmeninės naudos. Praėjus sutartam laiko tarpui, kai darbdavys įsipareigoja dėl tam tikrų garantijų, užlieja nusivylimo banga, kuriai atslūgus, vėl pasinešama į naujas paieškas.

Keista situacija: užuot pagerinus esamų darbuotojų sąlygas, į tai plačiai numojama ranka ir ieškoma kitų patiklių žmonių. Ratas sukasi nesustodamas, tačiau rezultatas nebūtinai būna teigiamas.

Per savo darbinę praktiką pakeičiau ne vieną vaistinę, teko dirbti skirtinguose tinkluose ir privačiose vaistinėse. Teko bendrauti ne su vienu regiono vadybininku, moterimis ir ne tik. O jų būta įvairių ? Laisvu nuo darbo metu tenka su kolegomis pasidalinti nuomonėmis apie šiuos veikėjus. Dauguma jų save laiko dievais, gal net aukščiau esančiais už pačius įmonės direktorius. Kai kurie veikia direktorių vardu, o kiti – tiesiog, daug sau leidžia. Prisimenu vieną regiono vadovą, kuris atvažiuodavo, atsistodavo vaistinės gale ir stebėdavo, ką pardavinėji žmonėms. O po 5-10 min. prieidavo ir reikalaudavo pasiaiškinti, kodėl nepasiūliau „reikalingų“ vaistų. Kai nusibodo man tie jo vizitai ir pamokslai kaip reikia dirbti, apsisukau ir išėjau. Kaip nekeista, jis palinkėjo man sėkmės ir jos neradus – sugrįžti atgal. Pasakiau jam:

Nežinau, kaip nutiks gyvenime, bet sugrįžimas atgal man reikštų profesinę mirtį ir tapimą eiline marionete.

Teko girdėti ir apie kitus psichologinius terorus. Kai viena kolegė tapo „netinkamu“ darbuotoju, regiono vadovė jai surengė egzaminą! Atrinko retus vaistus nuo sunkių ligų (kuriuos skiria tik gydytojas), padėjo prieš ją ir liepė išsamiai papasakoti apie kiekvieną – viską, kas surašyta dviejuose metruose anotacijos. Kadangi pasakojimas vadovo netenkino, šiai darbuotojai buvo sumažintas krūvis iki minimumo (0,25 etato) ir liepta pasiruošti sekančiam egzaminui po mėnesio. Kolegė pasirodė nepelnytai pažeminta, todėl nelaukusi sekančio egzamino, išėjo laimės ieškoti kitur.

Regiono vadovai mėgsta žinoti VISKĄ. Net ir tai, ko jiems nereikia žinoti. Jie kaip majorai viesulai įlekia į vaistinę, tikėdamiesi tave užtikti darant kokį nors nusikaltimą(!), apeina kiekvieną užkampį (o jeigu ras kokį pašalietį, pvz., vaiką), patikrina stalčius, spinteles (taip, yra tokių) ir tik tada pastebi, kad vaistinėje yra dar ir darbuotojas. Tik tada dažniausiai ir pasisveikina. Bet yra tokių, kurie net nepasisveikina ir neatsisveikina. Na, tai daug ką pasako apie jų išsilavinimą. Tokiu savo elgesiu jie parodo, kad tu esi tik paprastas samdinys, beveik kaip baudžiavos laikais ?

Būna ir įsiutusių regiono vadovų. O jie pasiunta tada, kai jų kuruojamos vaistinės nepadaro plano ir neuždirba jiems premijų ? Tada pasisodina prieš save, išsitraukia pardavimų ataskaitas ir baksnoja į skaičiukus, aiškindami, kaip tu nemoki dirbti, o kažkas kažkurioj vaistinėj, pažiūrėk, kaip moka. Atrodo, kad tu specialiai to nelemto plano nusprendei nevykdyti. Juk nepulsi į gatvę su transparantu reklamuoti pigių vaistų, kurie, toli gražu, nėra pigūs.

Dar yra tokia kerštingųjų grupė. Kuriems nepatinka protingos ir tvirtai ant žemės stovinčios asmenybės. Jie tas asmenybes bando sugniuždyti ignoruodami: tokiems niekada nebus pasiūlyta geresnių perspektyvų, atvirkščiai, laukiama savanoriško pasitraukimo. Gaila, kad jie nesupranta vieno – ne jiems turime būti lojalūs, o savo klientams, kurie, pajutę bent menkiausią apgavystę ir nenuoširdumą, daugiau niekada pas tave nesugrįš.

Tačiau yra ir labai nuostabių regiono vadovų, kuriems tikrai rūpi jo darbuotojai. Jie visada pastovės už savo pavaldinius, visada išklausys ir padės. Tokie – tikra atgaiva sielai. Džiaugiuosi, kad jie pasitaikė mano profesiniame kelyje. Gaila tik, kad jų buvo mažiau. Kiti pirmenybę teikė šmeiždami darbuotojus prieš savo tiesioginę valdžią ir gaudami papildomų bonusų.

Tikiuosi, kažkada, kai iškrisiu iš to prekybinio traukinio, bus smagu iš vienų pasijuokti (kurie galvoja esantys pasaulio bambomis) ir palinkėti tapti ŽMONĖMIS, o kitiems ir taip nieko nereikia linkėti – jie sugeba darbuotoją ne tik paruošti sėkmingai veiklai, bet ir padeda jam išgyventi nesėkmes.

O savo kolegoms dėkoju už atvirus pokalbius prie kavos puodelio. Manau jų bus tik daugiau ?

Turite klausimų? Parašykite juos čia!