Vaistininko užrašai

Ta diena, atrodė, visai neturėjo išsiskirti iš visų kitų, eilinių dienų. Tačiau…

Pradėsiu nuo žodžio reikšmės. Hipoterapija. Gal ir ne visi žino, kas tai yra, todėl skubu paaiškinti: hipoterapija – tai gydymas arklių pagalba. Oficialiai šis gydymo būdas imtas taikyti 1960 m. Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Šiuo metu hipoterapija daugelyje šalių yra pripažintas ir iš valstybės biudžeto remiamas gydymo būdas. Jis labai tinka autizmu, Dauno sindromu, cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams, kurie paprastai yra užsidarę savo pasaulyje, turi įvairių baimių. Būdamas prie žirgo toks vaikas nurimsta, atsipalaiduoja. Anksčiau niekuo nesidomėjęs vaikas pradeda su žirgais bendrauti. Žinoma, arklių terapija ligų neišgydys, tačiau tikrai pagerins gyvenimo kokybę.

Turintys dvasios negalias, kuriems sunku reikšti jausmus, tampa savarankiškesni, lengviau bendraujantys su juos supančiu pasauliu, nustoja bijoti didelių daiktų. Arkliai padeda pamatyti pasaulį vertikaliai – iš viršaus į apačią, todėl sėdėdamas arkliui ant nugaros, jautiesi pakylėtas ir nepriklausomas. Tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas po įtempto, nervingo arba nejudraus sėdimo darbo. O kur dar buvimas gryname ore 😀

Taigi, vieną vasaros dieną aš ištrūkau iš miesto sumaišties, kad patekčiau į kaimą 😀 Atsipalaiduoti ir užsimiršti…

Man kompaniją (be mano šeimos narių) palaikė trys žirgai, gražūs, grakštūs ir išdidūs. Žingsniuojant vienu iš jų, išjudinau visus savo raumenis. Pasirodo, jų turiu daugiau nei maniau (eidamas žmogus naudoja 300 raumenų, o jodamas – 600). Kuo ilgiau jojau, tuo gražesnė darėsi mano laikysena, nes sėdėti reikėjo tiesiai ir grakščiai. O kur dar eilė taisyklių, kaip laikyti rankose pavadį, kaip laikyti kojas kilpoje ir apskritai kaip elgtis! Visos mano mintys buvo sutelktos tik į jojimą. Iš galvos pabėgo reitingai, planai, ligos ir ligoniai. Jaučiau tik beribę erdvę ir nevaldomą norą pasileisti visu greičiu laukais 😀

Mano tikslas nebuvo terapija. Aš planavau gerai praleisti laiką ir išbandyti tai, ko, tikriausiai, niekada ir nebandžiau. Neskaitant vaikystės, kai mane, mažą žmogeliuką ištraukė iš po arklio, nors aš tik norėjau jį prašnekinti…

Šiandien mano įspūdžiai sąmoningi ir įsimintini.

Palinkėčiau kiekvienam pajusti tą būseną, kai tavo judesiai susilieja su žirgo kvėpavimu, ėjimu, bėgimu ir šuoliavimu.

Žodžiais tai nenusakoma. Tai dar vienas mano atradimas. Prie panašių galėčiau priskirti plaukiojimą su delfinais Atlanto vandenyne ir aklą vakarienę Lietuvoje. Tokie potyriai supurto 😀