Vaistininko užrašai

Įdomių ir keistų žmonių tenka sutikti savo darbe. Bet kuo toliau, tuo mažiau jais visais stebiuosi. Išmokau atsirinkti, kada ir kam galiu ką nors aštriau pasakyti (kai kuriems to reikia), pajuokauti ar pakalbėti apie gyvenimą ir mirtį (viena kolegė su netinkamu žmogumi pajuokavo apie mirtį, tai šis parašė skundą administracijai, o vadovai liepė pasiaiškinti), o su kai kuriais, žinau, geriau iš viso patylėti.

Žmogus, apskritai, keista būtybė, nes jam dažnai atrodo, kad kitur labiau šviečia saulė, žmonės geresni, pinigų daugiau mokama ir, šiaip, viskas geriau 😀

Jam atsibosta būti vaiku, todėl skuba užaugti, o vėliau trokšta sugrįžti į vaikystę. Praranda sveikatą uždirbdamas pinigus, kuriuos vėliau išleidžia, bandydamas ją susigrąžinti. Įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį. Gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų ir miršta taip, tarsi niekuomet nebūtų gyvenęs… Ir skuba, skuba, skuba… Kur? Turbūt daugelis net nežino kur. Tiesiog taip įprasta.

Juokinga stebėti tas varžybas – kuris greičiau pribėgs prie kasos. Tada, jei tas pirmasis laimingasis ilgai kuičiasi (ieško recepto, nuolaidų kortelės, vaistų sąrašo ar pinigų), už jo stovintis antros vietos laimėtojas veržiasi užlįsti, sakydamas, kad jis greitai nusipirks tik vieną vaistą, o, be to, dar labai skuba, nes jo autobusas gali nuvažiuoti. Tada pirmasis, kad būtų tvirčiau, atkerta:

– O aš irgi skubu, manęs traukinys nelauks!

Kiti klientai stovi eilėje ir stebi, kuo užsibaigs šios varžybos. Tada aš klausiu:

– Gal yra eilėje laukiančių, kuriems lėktuvas tuoj pakils?

Nes čia jau būtų pirmumo teisė pagal svarbą 😀 Pasirodo, tiek užteko, kad vaistinėje įsivyrautų taika ir ramybė. Su skubančiais visada sudėtinga, nes jie įneša tokį chaosą, kad pats pradedi blaškytis, skubėti ir, žinoma, klysti. O mūsų klaidos, patys suprantate… Todėl svarbu kuo greičiau nuraminti skubančius ir pačiam nusiraminti.

Ateina ir išsigandę, ne tik skubantys. Ką turėčiau atsakyti pacientei, kuri perka geležies tabletes ir klausia:

– O aš kartais nesurūdysiu nuo tos geležies?

Galvojau, kad čia tik juokas. Bet pasirodo, ne. Todėl skubu patikinti, kad viskas bus gerai. Bet ji nerimsta:

– Čia visai nejuokinga, nes kai aš sprendžiau kryžiažodį, tai ten buvo klausimas – rūdijantis metalas, o atsakymas – geležis. Dabar suprantate, dėl ko aš jaudinuosi?

Smagu, kai ateina senyvo amžiaus žmonės, bet vis dar nepraradę humoro jausmo:

– Man reikia pampersų 2 metų “berniukui”.

– Koks svoris to jūsų berniuko?

– 90 kg.

– 😯 ???

– Suprantate, jam 80 metų, bet elgiasi kaip mažas vaikas. Gerai, kad mane turi, tai pasirūpinu kaip mama.

Senjoras perka vaistus kraujospūdžiui mažinti ir pasakoja:

– Savaitgalį buvau vestuvėse, sušalau stipriai. Jei ne šnapsas, visai gal jau nepaeičiau.

Senjora (~80m):

– Ar turite žvaigždutę smegenims?

Na, kartais prireikia keliolikos sekundžių, kad mano smegenys perfiltruotų gautą informaciją ir leistų suprasti, ko žmogus nori. Todėl susidariusias pauzes dažnai patys klientai ir užpildo. Kol suprantu, kad reikia vietnamietiško balzamo – žvaigždutės, ji pasakoja apie savo gyvenimą, o po to klausia:

– Ar žinote, kas yra gyvenimas? Iš pradžių – žavesys, vėliau – meilė, o galiausiai – pelenai.

Ir nusijuokusi, išeina.

Na, ir artėjančių švenčių proga:

Močiutė atėjo pirkti vaistų, bet jai ne tai buvo svarbiausia. Patarimo ji prašė kitu klausimu.

– Man reikia nupirkti dovaną keturių metų anūkui. Patarkite, ką turėčiau nupirkti.

– Na, dabar tiek visokių žaidimų yra, kad tikrai ką nors rasite. Pardavėja suras pagal amžių mokomųjų žaidimų ar interaktyvių knygelių. Gal žaislą kokį nupirksite.

– Kad jis tų žaislų galybę turi, nėra kur praeiti. Gal pinigų duosiu ir viskas.

– Reiškiasi, pasirenkate lengviausią kelią. Tai jei keturių metų vaikui dovanosite pinigus, tai ką darysite vėlesniais metais? Tada jau vaikas pats iš jūsų lauks tik pinigų.

– Bet tikrai, gerai sakote. Kai bus dešimt metų, tai gal jau ir sumos reikiamos nesukrapštysiu.

– Leiskite vaikams ilgiau pabūti vaikais nematerialiame pasaulyje. Bet ką aš čia kalbu, geriau eikite į vaikų parduotuvę 😀

– Gerai jūs sakote. Ir tikrai, galva reikia galvoti, o ne… Ačiū už pamoką, ne veltui atėjau pas jus 🙂

Smagių ir sveikų jums švenčių! NEPERSIVALGYKITE!