Vaistininko užrašai

Apie meilę

Atėjo senjoras (apie 80 metų) į vaistinę. Kol jis perka vaistus, aplink jį sparną rėžia dvi senjorės (tarpusavyje nepažįstamos ir tikrai jaunesnės už jį). Bando juokauti, pakibinti jį. Tada jis sako:
– Ar žinote, kaip atskirti tikrą meilę nuo netikros?
Abi senjorės sutartinai linktelėjo, aš – taip pat 🙂 O jis tęsia:
– Tikra meilė, kai vyras sako savo žmonai: “Man patinka snaigutės tavo plaukuose!” O netikra meilė: “Kvaiša, kur tavo kepurė?!”

Apie alkoholį

Nusipirko klientė vaistus, bet nelabai nori išeiti iš vaistinės, todėl pasakoja apie savo dieną:
– Vakar buvau užsukusi pas siuvėją kelnių pataisytų pasiimti. Ten nepažiūrėjau, tik grįžusi namo pamačiau, kad klynas nesusiųstas, kiauras paliktas. Šiandien sugrįžau, bet nedirba, geria. Labai gera siuvėja, bet jau kai geria, tai geria, jokie klientai ir jokie klynai neegzistuoja…

Kitas klientas (~70-80 metų):
– Kaip gerai buvo anksčiau, jaunystėje – nusipirkai alaus ir gerai. O dabar, perki vaistus, pinigai – tie patys, o poveikio tokio jau nėra 😕

Apie išgyvenimus

Nusipirko senjorė vaistus ir atvirauja:
– Paskutinius pinigus atidaviau. Bet nieko, už savaitės gausiu pensiją. O dabar – ir ėdesio, ir vaistų nusipirkau, tai išgyvensiu…

– Geriau jau eiti į šunų prieglaudą, tai ten bent kažkas prisiglaudžia ir dar pabučiuoja 🙂

Apie atsakingumą 🙃

Dvi minutės liko iki vaistinės uždarymo. Į vaistinę įeina trys personos – du vyrai ir moteris – visi jau ganėtinai šilti, ypač vienas vyriškis (nečiupinėjau, bet užuodžiau). Mintyse pradėjau spėlioti, ką gi jie pas mane nupirks tokį vėlyvą metą ir tokiam stovyje? Vienas išsitraukia tapatybės kortelę, todėl suvokiu, kad bus elektroninis receptas. Įeinu į e-sistemą ir randu išrašytus tris kompensuojamus vaistus. Išrašyti šviežiai, todėl įdomu, kada spėjo tiek prisiliuobti ir dar sugebėti ateiti iki vaistinės tą pačią dieną. Svarbiausiai – nepamiršo! Bet pinigų – ir buteliui, ir visiems vaistams – neužteko, todėl pajamas teko paskirstyti draugiškai: butelis (jau išgertas) ir du arba trys vaistai (dar perkami). Pasakau kainas, išsirenka, kuriuos pirks, užtenka dviems. Tada surėkia savo draugei, kad labai nori myž.. ir, numetęs dvi banko korteles, išmauna iš vaistinės. Ta moteriškė duoda vieną kortelę. Klausiu, ar žino kodą. Kodo, aišku, nežino. Matau, kad kortelė – bekontaktė, todėl bandom vykdyti mokėjimą. Deja, neišeina, nes bankinė kortelė nesutvarkyta bekontakčiam naudojimui. Sakau, nieko nebus, duokite kitą. Kitai būtinai reikalingas PIN kodas. Kodo nėra 🤨 Kantriai laukiam ligonio. O jis neskuba…Pagaliau sulaukiam. Moteris jam sako: “Aš nežinau tavo PIN kodo”. “Tau ir nereikia žinoti!” Suveda kodą, pasiima vaistus ir išeina iš vaistinės. Einu rakinti durų, nors turėjau tą padaryti jau prieš 20 minučių, ir beeinant pamatau balą, prie kasos. Pasirodo, myž.. reikėjo išbėgti kur kas anksčiau, nes ir kelnės liko šlapios, ir grindys… Gerai, kad nors ligonis neliko be vaistų.

Apie čiaudulį

Ar žinojote, kas čiaudėti atmerktomis akimis didžiajai daliai populiacijos yra misija neįmanoma?

Niekada nesusimąsčiau apie tai, bet buvo keista. Todėl stengiausi nepamiršti atkreipti į tai dėmesį. Berašant šį straipsnį užėjo toooks čiaudulys! Pirmą kartą neatkreipiau dėmesio, antrą kartą jau susikaupiau, bet nusičiaudėjau užmerktom akim, tada trečią kartą įtempiau akis, kad paneigčiau šią tiesą ir man nepavyko! Ketvirtą ir likusius kartus čiaudėjau užmerktom akim 😀