Spa 11, 2018 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #48

Vaistininko dienoraštis

„Nieko šiame pasaulyje netenka taip sunkiai ieškoti, kaip tiesos.“ – Vašingtonas Irvingas

Kai prieš kelerius metus sugalvojau rašyti Vaistininko užrašus, tikrai nemaniau, kad šis mano užmojis suteiks tiek daug gerų emocijų. Visus šiuos metus jaučiau didelį skaitytojų palaikymą (taip pat ir palaikinimą 🙂), susidomėjimą, sulaukiau nemažai padėkų, dar daugiau – jūsų klausimų (svarbių ir linksmų), pasiūlymų sudalyvauti keliose TV laidose, taip pat – radijo laidoje. Visa tai mane ypatingai pakrovė.

Kartais užslinkdavo ir niūrios mintys: kam visa tai darau, dėl ko ir ar verta?

Šiandien galiu tvirtai sau atsakyti: BUVO VERTA 🙂! Neišsigąskite, aš niekur nedingsiu, bent jau kol kas 😊, nes ne viską dar parašiau. Tikriausiai, mano rašinėliams, gyvenant Lietuvoje, temų dar ilgai pakaks. O veikiant tokiems galingiems vaistinių tinklams, žmogaus teisių pažeidimų netrūks. Todėl mano tikslas – atskleisti kuo daugiau vyraujančios betvarkės mūsų darbuose.

Tik pačioje pradžioje negalvojau, kad tos betvarkės bus tiek daug! Maniau, kad pasidalinsiu savo sukaupta patirtimi, realizuosiu save kitame amplua ir tiek. Tiesiog, pažaisiu 😉 Bet žaidimas pamažu perauga į nuolatinę kovą už darbo sąlygas, užmokestį, atostogas, pagarbą ir supratimą. Beje, ši kova mane pastūmėjo įstoti į Vaistininkų profsąjungą 🙂

Darbdaviai, manau, nebus sužavėti mano blogo rašymu, kita vertus, man nesvarbi jų nuomonė. Jeigu darbdavys viską daro pagal įstatymą ir laikosi žmogiškųjų vertybių, jam nėra ko bijoti, net manęs (nors vilkas, kad ir vienas, visai avių bandai baisus 😜).

Kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra naudingas, vadinasi, vertas pagarbos. Labai gaila, praktika liudija kitaip. Daugelis gėdingiausiai besielgiančiųjų sako gražias kalbas. O mūsų tinkle tų skambių kalbų ar apsimetėliškų rašinėlių – užtektinai. Visuose juose gražia forma reikalaujama: DAR DAR DAR.

Kaip tik tos pagarbos iš viršūnėlių norėtųsi daugiau, nes kai kurie nerašyti jų įstatymai tvirtesni už visus rašytinius. Ten, kur viešpatauja jėga, įstatymas yra bejėgis. O mes tik eiliniai, pasiduodantys tai jėgai ir pildantys visus darbdavio norus. Ir taip tęsiasi iki begalybės: ateina vienas tinklas su savo reikalavimais, žiūrėk, po kelių metų jau subankrutavo ar parsidavė kitam žaidėjui, tada – vėl kitos taisyklės. Po kurio laiko įvyksta keistas susijungimas ir vėl kitas pavadinimas ir kitos taisyklės. Skaudžiausia, kad apie tuos pasikeitimus sužinai vos ne išvakarėse, nes tu esi paprasčiausias nulis. Tai valytoja paskleidžia gandą, tai vairuotojas vis su kita informacija atvažiuoja, tai vaistų atstovas “nudžiugina” naujiena, kad mes jau ne xxx greitai būsime, o yyy. Arba mes patys seminaruose pasikalbame:

– Tai girdėjau jūsų tinklas perka mūsų tinklą?
– Jo, perka, tik girdėjau, atvirkščiai: mes parsiduodame jūsiškiams.

O iš valdžios – tyla ir ramybė. Ryte ateini į darbą ir perskaitai, kad labai greitai dirbsi xxx tinkle, nes įvyko sandoris (prieš 10 mėnesių).

Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!”, – skambėjo viename animaciniame filmuke. Taip ir realybėje, kiek galvų bekirsi, ataugs kitame kūne su kitu vardu.

Tikrai yra darbdavių, kurie gali tik džiaugtis ir didžiuotis, skaitydami mano blogą, mintyse dėliodami: “Pas mus taip nėra, mes taip nedarome, mūsų sudarytos darbo sąlygos yra geros”. Džiaugiuosi kartu ir aš už savo kolegas, dirbančius ramiai ir “nuo dūšios”. Deja, didesnė jų dalis tikra ta žodžio prasme – vargsta. Vargsta todėl, kad nuolat turi laviruoti tarp darbdavio reikalavimų ir savo sąžinės. Patys to nenorėdami, mes po truputį tampame komersantais, nors mūsų diplomuose įrašyta – vaistininkas ar vaistininko padėjėjas. Galbūt, po kažkiek metų, kai prie LSMU prisijungs ISM universitetas (🙂), įrašas keisis į: vaistininkas – verslininkas. Galbūt… Tada ir apgavikais niekas nevadins… Tada ir su sąžine neteks kovoti, nes specialybės supratimas prasiplės.

Bet šiandien yra kitaip. Todėl noriu nuraminti mūsų klientus, kad mes esame profesionalai ir puikiai išmokę gyvenimo tiesas, kurios skelbia:

“Apgaudinėti žmogų pavojinga todėl, kad galų gale pradedi apsigauti pats.” – E. Duzė

“Kuo svarbesniu laikysi savo darbą, tuo geriau jį padarysi.” – Plautas

“Verčiau tobulai padaryti dalelę darbo, negu prastai dešimteriopai daugiau.” – Aristotelis

“Tegul darbai būna tokie, kokius norėtum prisiminti gyvenimo saulėlydyje.” – Markas Aurelijus

“Neužmerk akių, eidamas miegoti, kol neapsvarstei visų savo praėjusios dienos poelgių.” – Pitagoras

O užbaigti norėčiau “HIPERBOLĖS” dainos žodžiais:

“…Aš dar dainuosiu,

Nes mano krūtinėj

Kaupiasi dainos

Tarytum debesys.

Galbūt tai bus

Liūtis be griaustinio,

Bet aš ir nesirengiu,

Nieko nustebinti…”

Tikiuosi jūs mane gerai supratote: tik kvailys meta darbą pusiaukelėje ir žiūri išsižiojęs iš šalies, kas iš viso to išeis 😀

Todėl ir toliau būkite su manimi bei sekite visas naujienas – smagias ir nelabai.

Turite klausimų? Parašykite juos čia!