Gru 20, 2018 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #53

Vaistininko dienoraštis

“Iki šešerių ir peržengęs septyniasdešimt žmogus turi teisę būti natūralus; senukų cinizmas toks pat žavus kaip ir vaikų atvirumas.”

A. Morua

Senjorų pora (virš 80 metų) vaistinėje perka vaistus. Kiekvienas perka individualiai, atsiskaito taip pat individualiai – iš  atskirų piniginių. Vyras apsiperka greitai, deja, moteriškė šiek tiek užtrunka. Klausinėja, išsirenka, perka, deda į krepšį, vėl blaškosi, dar kažką prisimena, tada vėl perka, bet neskuba išeiti, nes dar kažkas liko nenupirkta 🙂 Vyras, netekęs kantrybės, palieka ją ir žengia pro duris. Tada ji prisimena, kad dar reikia lašų akims. Skaičiuoja likusius pinigus piniginėje, bet pritrūksta, todėl dairosi savo vyro. Pamačiusi, kad šalia jo nėra, eina ieškoti, kad pasiskolintų pinigų. Atsiveda iš lauko įniršusį ir prašo 7€. Jis neapsikentęs klausia:

Tai ką čia dar sugalvojai pirkti?

– Prisiminiau, kad man reikia dirbtinių ašarų.

– Palauk, kai grįšim namo, aš tave taip pravirkdysiu, kad natūraliom pavarysi.

Tiems, kurie su nurodymais ateina į vaistinę po vieną, palikę savo antrąją pusę namie – irgi nelengva. O jeigu pamirši pavadinimą? Arba vaistininkas pasiūlys ne tuos vaistus? Kad nereikėtų dar ne kartą kulniuoti atgal, reikia veikti ryžtingai kaip šis lankytojas:

– Duokite gerųjų bacilų.

– O jeigu aš duosiu gerųjų bakterijų?

– Oi, ne. Man žmona liepė parnešti bacilų!

Tačiau ne visi pirkėjai tokie ryžtingi. Klientė ilgai žiūri į ekraną, kuriame rodoma mokėjimo suma (situacija paimta iš vaistininkų humoro fb puslapio):

– O čia tikrai tiek mokėti? Kodėl vaistas toks pigus? Ar tikrai tą duodate?

– Pigus, nes kompensuojamas.

– Bet kuo jis gali padėti už tokią kainą?! Žinot, dar nemuškit kvito, aš kitur paieškosiu.

Su kvitais taip pat nutinka visokių istorijų. Jeigu užstringa kasos aparatas arba sulėtėja jo darbas ir kvito spausdinimas šiek tiek užtrunka, tai pagal Merfio dėsnį, būtinai stovės žmogus, kuriam to kvito reikia čia ir dabar 🙂 Kai bandai paprašyti, kad truputį lukteltų, jis įžvelgia apgaulę ir pradeda kaltinti neskaidria veikla. Bet jeigu darbas einasi kaip sviestu patepta ir kvitą tiesiog įbruki į rankas, tada sulauki replikų:

Man nereikia tų šiukšlių, pasilikite sau, vis tiek man pinigų niekas negrąžins.”

Čia panašu kaip ir su maišeliais – jei sudėsi prekes į maišelį, būtinai iškratys ir papriekaištaus, kad nesaugome gamtos, bet jei nepasiūlysi, sulauksi pabambėjimo dėl netinkamo aptarnavimo 🙂

Prie kasos kvitų ir maišelių dabar jau prisidėjo ir e-vaistinės užsakymai. Dažnai internetiniai užsakymai į vaistines pristatomi dėžutėse. Ir nebūtinai ta dėžutė atitinka prekės dydį. Moteris užsisakė 50ml kremą, kurį gavo keliolika kartų už jį didesnėje dėžėje, todėl nutarė išsilieti ant visai nekalto darbuotojo:

– Kodėl netausojate gamtos? Vienas kremas ir šitokia dėžė! Reikia kažkur kreiptis!

– Prašom, jei tai jus apramins. Pirmiausiai siūlau paskambinti nemokama telefono linija, kuri prieinama visiems 🙂

Bet kitas internetinis klientas, kuriam pasiūloma sutikrintas užsakymo prekes sudėti į mažą maišelį, atsisako:

– Oi, ne, palikite tą dėžutę. Bus kur sagas susidėti.

– Bet dėžutė nemaža, kiek gi metų reikėjo tas sagas kaupti, kad tiek daug susidarė? 🤔

Taigi, vaistinė – tai visapusiškas traukos centras, kuriame bendraujama, pykstamasi, baramasi, juokaujama, triukšmaujama, dėkojama, apkalbinėjama ir, žinoma, dalijamasi. Čia galima gauti dėžučių – siuntiniams siųsti, gumyčių – pinigų banknotams suskirstyti, sąvaržėlių – ligos išrašui susegti, vokų – kyšiui įdėti, įmaučių – svarbiam dokumentui apsaugoti. Neapsiribojama vien tiktai dalijamais daiktais, suteikiama ir kitų paslaugų. Be privalomos farmacinės paslaugos keičiame įvairių prietaisų elementus (“Pakeiskit batareikas klausos aparate, nieko negirdžiu”. BET APARATAS APLIPĘS AUSŲ SIERA, TEN NE TIK BATAREIKĄ REIKIA KEIST, TEN IR KOŠYTĘ IŠVALYTI REIKIA!), įstatome telefonų korteles, iškviečiame taksi, pakeičiame pinigus, taip pat juos ir patikriname (“Skelbiatės, kad viską suderinat, sutikrinat, tai va, 100 € patikrinkit, ar nepadirbti”), darome dokumentų kopijas, laikinai pasaugome sunkius krepšius (“Dar noriu į vieną parduotuvę užlėkti, tai paliksiu pas jus krepšį”), skambiname namiškiams, kad atvažiuotų pasiimti, įkrauname telefonus…

Visa tai – mūsų klientų paslaugom, nes vykdome sunkią misiją – išlaikyti kiekvieną naują klientą ir išsaugoti seną, taip pat, pabandyti pervilioti abejojantį ir besiblaškantį. Todėl, kuo turtingi, tuo dosnūs 🙂

Gal todėl jau nestebina ir toks bobulytės klausimas (vėlgi iš vaistininkų humoro):

– Bulkučių su varške turite?

– Bet čia vaistinė.

– Nuo ir kas! Dabar visur viskuon yr…

Gal ir apie tai reikia pagalvoti? Jei vargšą užjaučiame, kodėl alkano nepamaitinus?

Kad ir kiek daug darbų atliekame, tai nėra našta. Tai šviesioji mūsų darbo pusė. Bet yra ir tamsioji, nemalonioji. Kiek darbų bedirbtume, alga nedidėja. Perskaičius kolegų nuoskaudas ir pagalbos šauksmą, optimizmui vietos nelieka: 

“Šiai dienai nežinau labiau tikrinamos ir sekamos kitos profesijos nei mūsų: siųsti ofiso slapti pirkėjai, ministro paliepimu siųsti slapti pirkėjai, baimė neįtikti pirkėjui, nes jis gali nebesugrįžti, nes jis gali parašyti skundą vadovams ar Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai. Nebandyk pasakyti, kad tai RECEPTINIS vaistas, nes grąžos gausi ir keiksmažodžių, ir rėkimo, ir…Be tiesioginio pardavimo dar turi spėti pagalvoti, kaip pasiūlyti “į temą” iš asmeninių pasiūlymų, dar būtinai lydintį produktą, kuris čia vaistas geresnio reitingo…ir taip visą dieną 100-ui pirkėjų. O atlygis…”

“Tai gal jau laikas pradėti diskusijas ne tik apie pareigas, bet ir apie savo teises? Labai jau mes visi nedrąsūs, o gal bailūs? Gydytojai prabilo, bet jie biudžetininkai. Mes “galim” užsidirbti, bet ar tokia vaistininko (greičiau pardavėjo) pareiga? Mūsų bazė – nekvalifikuoto juodadarbio, tai jau kerta ir per savigarbą…”

“Bazinis atlyginimas nekeltas nė karto motyvuojant tuo, kad galime “užsidirbti” per reitingus. Bet ar tam sudarytos sąlygos? Manau, kad ne. Pirmiausiai, dėl reitingų svyravimo, o ypač dėl prekių trūkumo. Atsakinėdami ar rašinėdami skolos lapelius, prarandame nuolatinius pirkėjus, o tuo pačiu ir reitingus”

“Pastebėjome įdomų dalyką. Ar atkreipėte dėmesį, kas vyksta su reitingais, kai nuskenuoji kliento lojalumo kortelę? Nuskenavus prekę, rodo sumą. Jei neskenuojame lojalumo kortelės, suma išlieka ta pati. Bet jei panaudojate lojalumo kortelę, suma ženkliai sumažėja. KIEKVIENAS KORTELĖS NUSKENAVIMAS MUMS SUMAŽINA ALGĄ, vadinasi, nuolaidos klientams tyliai nuskaičiuojamos iš mūsų kišenės 😕

Būna dienų, kai iš darbo ne pareini, o paršliauži. Ir vardan ko? Ne veltui sakoma: nuo darbo žmogus tampa tik kuprotas, ne bagotas.”

“Tikrai taip, pritaikius senjorų nuolaidą, reitingai sumažėja apie 60%…”

Na, stebėtis lyg ir nereikėtų. Darbdavys visada ras būdų, kaip sutaupyti darbuotojo sąskaita. Iš mūsų kruvinų centų jam sukrenta šiugždantys milijonai. Pasidomėkite didžiųjų vaistinių tinklų savininkų turtais ir investicijomis tam, kad suprastumėte, kam lenkiate nugarą ir kaip esate įvertinti.

Praėjo šiek tiek laiko, ir bazinė alga kai kur stebuklingai padidėjo. Tačiau, sumažėjo reitingai 🙂 Ir kur čia pakastas šuo? Tokie dalykai pradeda dėtis, kai laukiamos didelės permainos, dažniausiai – firmos pardavimas. Tada viskas turi atrodyti nepriekaištingai, ypač atlyginimai. Ir nors šis faktas intensyviai neigiamas ir slepiamas nuo darbuotojų (kas gi nori sąmyšio laive?), vis vienas kitas gandas ateina ir iki jų. O kiekviename gande yra ir dalis tiesos 🙂 Be to, ir administracijos darbuotojai vienas po kito pradėjo bėgti kaip žiurkės iš skęstančio laivo 😀 Kas pirmesnis, tas gudresnis. Nepraeis ir metai, kai iš šalies žemėlapio, galbūt, ims ir išsitrins vienas iš vaistinių tinklų, nes jį nupirks kitas 🙂

Anokia čia bėda. Kaip lenkiame nugarą vienam darbdaviui, taip bus ir prie kito pono…

Svarbu, kad karo nebūtų 🙂

Turite klausimų? Parašykite juos čia!