Vaistininko užrašai

“Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi” – A. Čechovas

Artėja Vėlinės, Visų Mirusiųjų Diena, todėl šį kartą – ne apie vaistus, ir ne apie tuos, kas tarp tų vaistų nuolat sukinėjasi.

Viename Lietuvos didmiestyje galima sutikti tokį keistą vyruką, kuris klausia praeivių:

“Ar tiki į pomirtinį gyvenimą?”

Tą klausimą girdėjau ne kartą, ir ne du (matyt, mėgstame vaikščioti tais pačiais keliais 😊), tačiau niekada nesustojau ilgesnei diskusijai. Tikriausiai, todėl, kad tas žmogus nekėlė man didelio pasitikėjimo, anaiptol, atrodė šiek tiek pamišęs 🤭

Bet gyvenimas nestovi vietoje, atvirkščiai, verčiasi į antrą pusę, todėl natūralu, kad mintys apie egzistencinius dalykus aplanko vis dažniau.

Kai buvau dar vaikas, mirtis nekėlė jokių emocijų – nei gerų, nei blogų. Tiesiog, kažkas kažkur gimė, kažkas išėjo ir mano pasaulyje tokiems natūraliems kitimams vietos tiesiog nebuvo. Giliai atminty išlikę tik pavieniai kadrai, kuriuose šmėsteli anų laikų laidojimo tradicijos. Ilgos dienos, dar ilgesnės naktys budint prie atšalusio kūno, kuris dažniausiai “ilsėdavosi” namuose (nesvarbu, ar mieste, ar kaime), eglučių šakomis iki pat buto nuklota laiptinė ir jos prieigos (tuomet girdėdavau tėvų spėliones, ką šį kartą pasiglemžė tamsioji jėga), o lauke – dūdoriai su čaižiai skambančiomis muzikinėmis lėkštėmis (patikėkite, tas kelių vyrukų ansamblis priversdavo krūptelėti ne vieną). Kai jau pasigirsta raudos, supranti, kad kalamos vinys į tą nelemtą dėžę. Iš čia, matyt, ir kilo dažnai gyvenime kartojamas posakis: “Dar vieną vinį įkalei į mano karstą” (suprask, gyvenimą sutrumpinai).

Dėl sportinio intereso net pagooglinau šį posakį, tai tiek sukaltų vinių radau!

…paskutinė vinis į socialdarbiečių karstą…

…paskutinė vinis į Meškuičių ligoninės karstą…

…paskutinė vinis į Lietuvos karstą…

…vinis į konservatorių karstą…

…dar viena vinis į Independence karstą…

Net graikų riaušininkai sukalė vinis į Graikijos vyriausybės karstą 😀

Šiais laikais vinių į karstus jau niekas nebekala (nebent žodžiuose), o ir pati ceremonija įgavo kitą pavidalą, perėjo į aukštesnį lygmenį.

Bet aš dar šiek tiek grįšiu į savo prisiminimus. Taigi, išaugau iš vaikiškų rūbelių ir žengiau į paauglystę. Su ja atėjo kitas mirties suvokimas – atsirado emocijos, baimė. Labai bijojau tos mirties, o dar labiau – kad mirs mano patys artimiausi žmonės. Verkdavau į pagalvę pasikūkčiojant, o po to sapnuodavau košmarus.

Išaugau ir šį periodą. Tuomet ant balto žirgo atrisnojo nerūpestinga jaunystė ir mintims apie gyvenimą anapus vietos neliko. Nes reikėjo švęsti gyvenimą. Aš jį ir švenčiau 😃!

Netrukus atsirado šeima, vaikai. Mirties baimė vėl pamažu pradėjo skverbtis į mano pasąmonę. Buvo baisu už vaikus – kad nesusirgtų, kad viskas jiems būtų gerai. Vaikai užaugo, aš nurimau, nes supratau: žmogus gimdamas po truputį pradeda mirti. Tai neišvengiama.

Mes nežinome, ką mums lemta pajusti mirties akimirką. Mirtį žmogus išgyvena tik vieną kartą ir jau nebegali pranešti gyviesiems, kas ji yra 😕 Tai paslaptis, apie kurią nuolat galvojama. Ji ir baugina, ir traukia. Deja, žmogus visada žino, kad jo gyvenimas yra baigtinis.

Deja, žmogus niekada nežino, kiek jam yra atseikėta. Matyt, tiek, kiek reikia. Kai reikia kažką atskiesti, tai vaistininkai vartoja tikslų apibrėžimą “kiek reikia” – “quantum satis” (lotyniškai) ir skiedžia iki ribos, kitaip sakant, kiek būtina, kol visiškai ištirps. Taip ir čia – kiek reikia, tiek ir bus.

VISI NORI PATEKTI Į ROJŲ, TAČIAU NEI VIENAS NENORI MIRTI 🤔

Gero oro bei lengvų kelionių lankant išėjusiuosius. Būkite atidūs keliuose 😎