Vaistininko užrašai

Praėjo Vėlinės, pagerbėme išėjusiuosius. Kiekvienas mūsų nešioja savyje mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Deja, supratimas, kad nuostabūs dalykai buvo šalia mūsų, ateina pernelyg vėlai 😕

MARKAS AURELIJUS rašė:

“Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas nors pasirodė, tuoj nunešamas; į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuojau nuneš srovė.”

Ką noriu tuo pasakyti? Esame įtraukti į besisukančių įvykių verpetą tokia jėga, kad nepastebime šalia mūsų esančių mažų stebuklų: šnarančių lapų po kojomis, besislapstančios už debesies saulės, nerūpestingai šokinėjančio žvirblio, briedžio, išbėgančio į kelią (😩), na, ir, žinoma, svarbiausio – šalia esančio žmogaus.

Mirusiųjų jėga

Kodėl lietuviai mirusiuosius myli labiau nei gyvuosius? Ar todėl, kad kapinės, kurios turėtų būti amžinojo poilsio vieta, tapo daugelio pasidemontravimo vieta? Kas daugiau žvakių uždegs, kieno paminklas didesnis, kieno kapavietė prabangesnė ar pati vieta išskirtinesnė… Bet žmogaus jau nebėra. Ir dalyvauti tokiose lenktynėse, kas turtingesnis, yra kvaila. Kodėl to gėlių darželio nesukasus po langais? Ir laiką, kurį praleidžiame lakstydami nuo vieno kapo prie kito, dovanotume esantiems šalia? Gražesnės gėlės ant kapo ir uždegtų žvakelių skaičius niekaip neatstos parodytos meilės ir dėmesio gyvam žmogui. 

Tikriausiai ne kartą teko girdėti: “Jis (ji) mirė, laidotuvės tada ir tada, būtinai reikia važiuoti”, “Privalau atiduoti paskutinę pagarbą, geras žmogus buvo…”, “Tu nevažiuosi?! Ką žmonės pagalvos?!” ir taip toliau, ir panašiai. O jeigu koks jubiliejus? Gyvojo, žinoma. Tada: “Neturiu laiko”, “Neturiu sveikatos”, “Neturiu pinigų”. Nesakau, kad pas visus taip, bet sutikite, pasitaiko, ir ne taip jau retai. Bet jūsų meilės, dėmesio ir pagarbos seneliams, tėvams, vaikams, anūkams, proanūkiams, vyrams ir žmonoms reikia ČIA ir DABAR 😊

Neatidėliokite rytdienai to, ką galite padaryti šiandien ir nereikės grąžyti rankų prie kapo ir prašyti Dievo atleidimo, kad per vėlai supratote, kiek mažai laiko skyrėte kažkada…

Politikų jėga

“Jeigu gamta turėtų tiek dėsnių, kiek valstybė įstatymų, pats Viešpats Dievas nepajėgtų jos valdyti”

, taikliai pasakė L. Bernė. Jeigu A. Veryga būtų išmintingas įstatymų leidėjas ir būtų pradėjęs ne nuo įstatymo leidybos, o nuo jo tinkamumo žmonėms tyrimo, šiandien teismas nebūtų jo pripažinęs viršijus savo kompetenciją. Kai tik buvo pasirašytas įstatymas dėl Pirmojo paskyrimo vaistų, visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas tokia “išmone” ir savivale. Tačiau Lietuvos žmonės kantrūs, pakantūs ir nereiklūs, todėl visas jų nepasitenkinimas prasidėdavo ir pasibaigdavo vaistinėse. Ir dabar, teismui patvirtinus, kad ministras veikė ne pagal įstatymus, jis atšauna – “Dėl pacientų gerovės – nors ir į kalėjimą.” 

Bet, pasirodo, ne žmonių gerovė jam rūpi.  Užuot pripažinęs suklydęs ir anuliavęs savo ir savo prietelių sukurtą šedevrą, jis nusprendė rengti pataisas ir tokio lygio sprendimus, kurie neprieštarautų teismo nuomonei. Ar tai ne kvailas užsispyrimas įrodinėti savo kaip ministro galias? Visi supranta, kad buvo (ir dar vis yra) atimta iš žmogaus pasirinkimo laisvė 🤨 ir dabar, po teismo išaiškinimo labai tikisi, kad ta laisvė rinktis bus sugrąžinta, tačiau, žinant, kaip mūsų valstybėje vykdomas teisingumas, abejojančių netrūksta 🤔 Stebina ir tai, kad tvarka negali būti pakeista iš karto po teismo sprendimo, o reikia laukti, kol sueis kažkokie kvaili terminai. Vadinasi, vėl kenčia eiliniai Lietuvos piliečiai, kol “viršūnėlės” dėlioja sprendimus ir dabar jau laikosi įstatymais nustatytų terminų.

Vaistininkų jėga

Deja, nerašysiu apie tai, kokie mes esame galingi. Taip, to nepaneigsi – stiprinam žmonių sveikatą, gelbėjam sergančiuosius, padedam nelaimingiems, užjaučiam bejėgius, kraunam milijonus savo darbdaviui. Tačiau rodom savo pranašumą prieš savo kolegas – vaistininkų padėjėjus (farmakotechnikus). Nenoriu kaltinti visų vaistininkų, tačiau ir šaukštas deguto pagadina statinę medaus. Ne taip ir retai tenka išgirsti neigiamus pasisakymus apie žemesnį išsilavinimą turinčius kolegas. Ta takoskyra padidėjo, kai pradėta kalbėti, kad farmakotechnikas negalės dirbti vaistinėje vienas, jį nuolat turės prižiūrėti vaistininkas. Nemanau, kad jeigu esu vaistininkas, tai galiu būti visa galva pranašesnis. Jei kas nors sako: “Aš geriausias”, tai, greičiausiai, jis jau įsirėmęs galva į lubas 🤭 Ir, patikėkite, tokių lubas siekiančių – apstu. Neseniai dalyvavau pokalbyje su buvusia farmakotechnike, kuri papildomai baigė studijas ir patapo vaistininke – vedėja. Ji guodėsi:

“Kaip mane nervina tie farmakotechnikai! Dabar turiu vaistinėje kelis, tai tiek darbo padaugėjo – kiekvieną dieną turiu jų receptus patikrinti ir pasirašyti. O algą gauna beveik vienodą su vaistininkais!”.

Bandau ją sugėdinti, kad pati ką tik buvo tokia pati farmakotechnikė ir priminti, kad tuomet kalbėjo kitaip:

“Tie vaistininkai baigę tuos pačius mokslus, turi tiek pat žinių, o gal net ir mažiau, bet algas gauna didesnes.”

Pasiūliau jai keisti savo mintis bei elgesį nedelsiant ir nelaukiant kitų metų 😀

Per savo darbinę praktiką sutikau daug puikių specialistų, tarp jų nemažai buvo farmakotechnikų, yra ir dabar. Patirtimi, žiniomis ir kompetencija jie nei kiek nenusileidžia vaistininkams, beje, vaistų gamyboje jie nepralenkiami 👍 

Atminkite, kad norint atlikti didžius darbus, nereikia būti didžiausiu genijumi, nereikia būti aukščiau žmonių,  REIKIA BŪTI KARTU SU JAIS.

Vedėjų jėga

Visokios privilegijos – tai laisvės ir teisingumo kapas. Vėlgi, nenoriu teigti, kad visi vaistinių vedėjai yra pasikėlę ar susireikšminę. Tačiau, yra ir tokių 😏 Vienam vaistinių tinkle vedėjai turi pašto dėžutę, sukurtą išskirtinai tik jiems. Jau vien tai daro juos išskirtiniais ir kažkuo pranašesniais už kitus darbuotojus. Patikėkite, daugelis vedėjų taip užsižaidę savo vaidmeniu, kad kartais praranda eilinį žmoniškumą. O ir darbdaviai, nesugalvodami, kaip motyvuoti savo darbuotojus, nusprendė savo tikslų siekti per vedėjus, pažadėdami jiems ketvirčio premijas už gerus vaistinės rodiklius (asmeninių pasiūlymų skatinimą, “naudingų” prekių pardavinėjimą, plano vykdymą ir kt.). Jei šie rodikliai nėra teigiami, vedėjai premijų negauna. O jei jie premijų negauna, vadinasi, jų pavaldiniai blogai dirba. Tada, per auklėjamuosius pokalbius bandoma paveikti darbuotojus. Administracija dirba pagal taktiką SKALDYK IR VALDYK. 

Daugelyje vaistinių visus darbus kolegos pasidalina tarpusavyje. Vedėjams lieka popieriai, beje, kai kur ir ataskaitas sugeba padaryti ne vedėjai, o kiti darbuotojai. Todėl išaukštinti save prieš kitus kolegas dėl papildomų darbų turėtų būti gėda 😳

“…džiaugiuosi, kad administracija pradėjo rimčiau žiūrėti į vedėjų pareigybę ir už tai papildomą priedą…”

“…kolegė irgi mano, kad vedėjas turi uždirbti daugiau nei visi kolegos…”

“…tiesiog džiaugiamės priedais, tai labai didelis paskatinimas…”

Ar tikrai tas priedas turi priklausyti tik vedėjui, jei visus reikiamus rodiklius vykdė VISI VAISTINĖS DARBUOTOJAI?

Ar tos išskirtinės pašto dėžutės sukūrimas neskatina nepasitikėjimo tarp kolegų?

Ar tai iš viso sąžininga kitų darbuotojų atžvilgiu? Tai – kaip vagystė vidury baltos dienos.

Bet ką aš čia apie sąžinę tauškiu? 🤥 

Kol žmogus jaučiasi esąs svarbiausias, jis nepajėgus suprasti jį supantį pasaulį. Jis, kaip arklys su akidangčiais: mato tik pats save ir nieko kito.

Visi mes esame tik žmonės, maži žemės kirminai 🐛, tačiau:

Tas, kuris valgo brangų kepsnį, nuo to nė kiek nepasidaro vertingesnis už tą, kuris kremta sausą duoną. ŽMOGAUS VERTĖ – NE JO MAISTAS, DRABUŽIAI, BALDAI, BET JIS PATS.

Kai tą suvoksime, gyventi bus žymiai smagiau 🤪