Vaistininko užrašai

Šiandienos temą išprovokavo paskutiniai įvykiai, nutikę vienoje Lietuvos gydymo įstaigoje – katorgoje.

Taigi, tikriausiai supratote, kad šį tą parašysiu apie mobingą. Ką reiškia šis nelabai lietuviškas žodis🤔

Galimi keli apibūdinimo variantai, kaip, pavyzdžiui:

Emocionalus linčo teismas

arba

Tyčinė sisteminė žmogaus priespauda

arba

Psichologinis kanibalizmas

arba

Planingas ir nuoseklus procesas, turintis konkretų tikslą – neetiškais ir neatsakingais veiksmais kelti asmeniui nuolatinį stresą, tikintis, kad asmuo bus išstumtas iš organizacijos.

Trumpiau sakant – priversti darbuotoją palikti savo darbo vietą.

Kartais mobingo priežastis gali būti perdėtas drąsumas, skundai, pastovi kritika, bendro darbo ignoravimas, iššaukiantis elgesys. Darbdaviui patinka verslūs, aktyvūs žmonės, siekiantys aukštų rezultatų. Tačiau viskam yra ribos ir, kai darbuotojas per daug išsišoka, darbdavys pradeda jausti trukdymą nusistovėjusiai tvarkai. Idealas nereikalingas kaip apendiksas –  jį reikia pašalinti. Aktyvus kolegos nuomonės reiškimas labai greitai užrūstino mūsų bendrą darbdavį. Jeigu iš pradžių dar buvo bandoma atsižvelgti į išsakytas kolegos pastabas dėl netinkamų darbo sąlygų bei nugvelbtos atlyginimo dalies, tai ilgainiui tie jo pastebėjimai jiems tapo kaip rakštis subinėj. Ir ne tik pastebėjimai. Rakštimi tapo ir jis pats.

Sakoma, kad dažniausios aukos – išsiskiriantys iš kolektyvo, aktyvūs darbuotojai. Tai pirmaujantys, savimi pasitikintys, kūrybingi, darbštūs, sąžiningi bei siekiantys pasižymėti savo kompetencijomis darbe darbuotojai, dažniausiai darboholikai, tačiau nesugebantys spręsti konfliktų, dažnai matydami tik vieną sprendimo būdą tokiu atveju – problemos ignoravimą. 

Su kolega buvo šiek tiek kitaip. Savęs auka jis nelaikė ir problemos neignoravo, atvirkščiai, visus probleminius klausimus kėlė į viršų. Iš pradžių tai nepatiko regiono vadovui, o vėliau – ir visoms kitoms aukščiau stovinčioms viršūnėlėms. Kadangi Lietuva – vienas didelis kaimas, giminystės ar intymūs ryšiai organizacijose – dažnas reiškinys,  o sugebėjimas įtikti vadovams (pabūti rudnosiukais) dažno vadybininko siekiamybė. Net neabejoju, kad  regioninis atstovas puikiai atliko šį vaidmenį, nes ką daugiau gali nuveikti iš “Senukų” į farmacijos verslą atėjęs vadybininkas 😎 Galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien kolega dirba naujoje puikioje vietoje 🤓

Tokios įmonės, kurioje tenka patirti ne pačių geriausių emocijų, kultūrai būdingos apkalbos, intrigos, nepagarba vieni kitiems ir nuolatinė kova dėl vietos kolektyve. O kai tokie rudnosiukai žino, kad nesulauks jokios atsakomybės už savo veiksmus, nes visi surišti vienais saitais su vadovybe,savo galias rodo tiems, kurie atlieka patį svarbiausią ir atsakingiausią darbą. Važinėti su darbiniu automobiliu laisvu grafiku, lankant pavaldžias vaistines ir stovėti pirmoje fronto linijoje prieš ne visada gerai nusiteikusius klientus bei klausytis rudnosiukų priekaištų, kad blogai dirbi yra ne vienas ir tas pats.

Nors sakoma, kad nuo mobingo neapsaugotas niekas, vis dėl to „pilkai pelytei“ jis gresia mažiau nei ryškioms, pasiekimais, išvaizda, pažiūromis išsiskiriančioms asmenybėms, nesitaikstančioms su psichologiniu smurtu, ar sąžiningai informuojančioms vadovybę apie darbovietėje vykstančius neigiamus reiškinius. Tai patvirtino ir ligoninės – katorgos pavyzdys. Tačiau nereikia ir ligoninių pavyzdžių, vaistinėse taip pat žinomas ne vienas  atvejis, kai darbuotojas nesugebėjo pasipriešinti sistemai. Vienas mano kolega tapo neparankus savo regiono vadovei, todėl jam buvo pasiūlyta išeiti savo noru. Kolega nepakluso, bet netrukus gavo įspėjimą/pranešimą, kad jo etatas toje vaistinėje naikinamas (ryšium su įstatymo pataisa dėl farmakotechnikų tolimesnio darbo). Tai atsitiko prieš 4-5 metus. Kaip žinia, šiandien farmakotechnikai sėkmingai darbuojasi ir toliau, o vaistinė gyvuoja ir po šiai dienai. Kitam kolegai taip pat buvo pasiūlyta palikti darbovietę. Nesutikus, buvo pakeistos darbo sąlygos – kita vaistinė, kitas miestas, už kurą papildomai neapmokama, darbo grafikas važinėjimui – nepalankus. Argi čia ne mobingas🧐🤨

Galime pakalbėti ir apie vaistinės vidaus virtuvę. Sudarytas darbo grafikas pagal visas higienos normas demonstratyviai pakabintas vaistinėje, kad jį galėtų panagrinėti netyčia užsukę valstybinių institucijų tikrintojai. Norėčiau savo likimo brolių ir sesių paklausti, ar teko kam nors pasinaudoti 30 min pietų pertrauka? O trumpa 10-15 min? Nors iškilmingai visi raitome savo parašus po šiuo grafiku, deja, nepasinaudojame mums suteikta privilegija ramiai pietauti. Nes niekas iš viršaus nenuleido instrukcijų, kaip tą galime padaryti, kai vaistinėje – eilė nerimastingai trypčiojančių klientų/pacientų, o tu esi vienui vienas ir dar supančiotas apsaugos priemonėmis 😷🧤🥽 Ar čia jūs neįžvelgiate mobingo apraiškų?

O kaip su psichologiniu spaudimu? Dažnai jis būna pridengtas tokia, pavadinkime nekaltumo skraiste. Vadovybė parašo kupiną liaupsių mokyklinį rašinėlį – kreipimąsi į darbuotojus, kuriame apžvelgiamos aktualijos, minimi pokyčiai algų sistemoje (žinoma, jie bus – tik mūsų naudai🤭), išskiriami kai kurių darbuotojų pasiekimai, pareiškiama užuojauta dėl sunkaus darbo bei valdininkų sukurtų naujų teisės aktų taikymo, taip pat įmonės naujovės, kurios “palengvins darbų atlikimą ir pagerins darbo sąlygas. Tačiau kitoje rašinėlio dalyje nurodoma, kaip visi privalo dirbti kiekvieną dieną, ką turi daryti ir ko negali daryti, ką daryti reikia dažnai arba nuolat. Tuos pačius nurodymus, tik jau įsakmiu balsu ir akis į akį perduoda regiono vadovai. Šie, gi, nepamiršta paminėti, kokios pasekmės lauks, jei nurodymai nebus vykdomi. Labai panašu į mobingą…

Na, o kai ateina toks momentas, kad jau nebegali tempti krūvioir tave išgelbėti gali tik atostogos, staiga supranti, kad jomis pasinaudoti gali ir neišeiti. Tiesiog, nėra kas tave pavaduos tas kelias savaites (apie mėnesį jau nešneku). Ir vėl prasideda spaudimas – Nori atostogauti, susirask pamainą, ir nepamiršk, kad turėsi taip pat dirbti už du, nes irgi turėsi eiti kažkur kažką vaduoti…, nes atostogauti nori visi. TAI PRIIMK DAUGIAU ŽMONIŲ, KAD GALĖTUME JAUSTIS PATOGIAI,- taip ir norisi išrėžti kiekvieną kartą, kai tau kalama – PRIVALAI, TURI, ESI ĮSPAREIGOJĘS, TAIP NUMATYTA ĮMONĖS STRATEGIJOJE…

Kai daugelis žmonių džiaugiasi didžiosiomis metų šventėmis, o kartu gautomis poilsio dienomis, mes džiaugiamės ne visi. Nori tu dirbti per raudoną dieną, ar ne, spręsti tenka ne tau. Tau belieka tik parašyti prašymą direktoriaus vardu, kad tu savo noru ir laisva valia sutinki dirbti per šventes. O kokia tavo nuotaika ir emocinė būsena bus pasirašius šį prašymą, niekam nesvarbu.

Atliekant savo  pagrindinį darbą, t.y. suteikiant pagalbą į vaistinę užsukusiam žmogui ir dalijant patarimus, taip pat jaučiame mobingą, nes nuolat turime laviruoti tarp sąžinės, pareigos ir išlikimo.

Būti nuoširdžiu specialistu ar nurodymus vykdančiu pardavėju?

Parduoti tai, kas geriau klientui, ar tai, kas geriau krautuvininkui?

Siūlyti tušą blakstienoms, ar šį kartą neaušinti burnos ir tikėtis, kad tuos tris privalomus parduoti per dieną nupirks tas, kuriam jų net siūlyti nereikės?

Pasakyti žmogui teisybę, ar ne, apie tai, jog juodos duonos riekė yra vertingesnė nei  jo su 70% nuolaida išsirinkti iš reklaminio bukleto maisto papildai, pagaminti ir supakuoti ES esančiame Lietuvos kaime?

Tai tik mažos uogytės ant torto, bet ne jo viršūnės. Viršūnės vyšniai dar neatėjo laikas 🍒