Vaistininko užrašai

Pradėsiu nuo anekdoto, o vėliau pereisiu prie realių gyvenimo situacijų. 

Medicinos egzaminas. Nekaip sekasi. Dėstytojas užduoda paskutinį klausimą:

– Jei atsakysi, išlaikei. Ar karvėms abortus daro?

Studentas galvojo, galvojo ir tarė:

– Galima, aš išeisiu ramiai pamąstyti ir po to atsakysiu?

– Na, eik.

Išėjo. Klausinėjo visų, niekas nežino. Apėmė neviltis, bet pamatė kažkokį narkomaną einantį. Išeities nėra, todėl paklausė:

– Klausyk, gal tu žinai, ar karvėms daro abortus?

Pažiūrėjo tasai į studentą ir tarė:

– Žiūriu, rimtai prisidirbai…

Keistuolių netrūksta ir realiame pasaulyje. Yra toks vienas įdomus klientas, besilankantis vaistinėse, greičiausiai ir visur kitur. Toks ekstravagantiškas, neeilinis vyras, pagyvenęs, bet nenusakomo amžiaus. Ne vienas kolega apie jį kalba, todėl supratau, kad jo pilna visur. Šis žmogus nėra įprastas klientas – jam rašomi vaistai nuo šizofrenijos. Todėl daugeliu atveju, keistas jo elgesys yra pateisinamas. Labiausiai žavi jo apranga, papuošalai, kepurė su lapės uodega ir jo palydovai – šunys. Jo transporto priemonė – dviratis, nesvarbu, žiema ar vasara už lango. Stebina jis nuolatos, nesvarbu, ar užeina į vaistinę, ar tik kai sustojęs prie lango, padaužo į jį,  pamojuoja 👋, parodo savo šunų kinkinį ir nudumia tik jam vienam žinoma kryptimi. Su savimi nešiojasi/vežiojasi tašę/kuprinę, kurioje dažną kartą turi įdomių daikčiukų. Kokių? Na, pavyzdžiui, ateina į vaistinę ir sako: “Pažiūrėkite, ką jums parodysiu”. Pradaro tašę, o ten višta. Kitą kartą – kalakučiukas. Kitose vietose parodė ir žąsį, šuniuką, kačiukų🦆🐕🐈 Na, kaip koks nors gyvūnų globėjas. Klausia kartą: “Turi feisbuką?”. “Neturiu, o ką?” “Noriu į draugus pakviesti tave” “Tai kad nėra laiko jokiom draugystėm, dirbti reikia”. “Gaila”. Jei kokioj vaistinėj atsiranda naujas veidas, tuoj pat pradeda rodyti dėmesį, pirkti šokoladus, net lašišą. Kartą vaistinėj paliko išrašytus vaistus, o kitą kartą atėjęs sako:

– Kaip gerai, kad jūs man patarėte negerti tų vaistų.

– Aš jums taip nesakiau.

– Sakėte, sakėte. Ir gerai, kad jūsų paklausiau.

– 😠Aš vaistininkas ir  niekada nedalinu tokių patarimų, kurie būtų pavojingi sveikatai. 

– Gerai, gerai, nepergyvenk. Nereikia man tų vaistų. Nedavei ir nereikia…

Na, argi su tokiais pasiginčysi? Tokiems reikia pritarti, tapti jų draugais, bet per arti neprisileisti.

– Man reikia nuo kosulio vaistų.

– Jums pačiam? 

– Gaidžiui.

– Tai veterinarijos vaistinė kitoje gatvės pusėje.

– Aš jumis labiau pasitikiu.

– Bet čia neeilinis pacientas.

– Žinau, žinau, todėl ir atėjau pas jus. Veterinaras pasiūlė eukalipto arbatos. 

– Tai ir duokite, jei specialistas rekomendavo.

– Nepadeda. Jo toks balsas laringitinis, kosulys…

– Na, pabandykite šitų tablečių. Sutrinkite, praskieskite vandeniu ir sulašinkite su pipete tam savo gaidžiui.

Dešimtas hemorojaus lygis, tyliai pagalvoju ir nusišypsau po kauke 😷 Kartais jos labai praverčia. Nepraėjo ir savaitė, kaip gyvūnų mylėtojas, nešinas šokoladu, atėjo atsidėkoti:

– Išgydėte mano gaidį. Nustojo kosėti, balsas pasitaisė, vėl gieda nuostabiai!

Visada sakiau: VAISTININKAI VISKĄ GALI 🧙🏼‍♂️