Sau 27, 2022 - Mano dienoraštis    0

Emocijos

Vaistininko dienoraštis

Viename žurnale skaitau: “Jeigu sunkios emocijos, pyktis susikaupė darbe, kai nėra laiko, vietos pasportuoti ar pasivaikščioti. Kaip su jomis susitvarkyti?” Kadangi darbe įvairių emocijų gaunu užtektinai ir man įdomu, kaip su jomis susitvarkyti, skaitau toliau: “Atitraukiant dėmesį į malonius dalykus, tai yra atsitraukti. Kitaip sakant, nukreipti dėmesį: ar pasižiūrint į save iš šalies, ar į paveikslą ant sienos, ar į vaizdą pro langą.”

Ką gi, bandau atitraukti dėmesį nuo pasipiktinusio ir besiburnojančio kliento į šalia stovintį ir uodegą vizginantį kliento šunį. Šiek tiek padeda, bet ne visiškai, todėl bandau iš šalies pažvelgti į save. Pažiūriu į kojas, į chalatą, į rankas – viskas lyg ir vietoje. Dėl visa ko užlendu už lentynos ir žvilgteliu į save veidrodyje. Į mane žvelgia nuvargęs ir užuojautos prašantis veidas, todėl ilgai negaištu ir einu prie piktojo kliento, besitikint, kad jis jau bus išėjęs. Kadangi jis vis dar trypčioja, bandau pasinaudoti kitu patarimu – žvelgiu į sieną, bet jokių paveikslų, deja, nematau. Tik vieną šalia kito sukabintus akcinius plakatus 🌠, kurie jokių malonių emocijų man nesukelia. Liko dar vienas neišnaudotas patarimas, todėl ilgesingai žiūriu pro langą. Pilki cepelininiai debesys ☁️, lekiančios mašinos 🚙, skubantys beveidžiai žmonės, nuo žemės vėjo gūsio pakeltos ir ore suktinį šokančios vienkartinės kaukės…Nieko malonaus…

Tada prisimenu dar vieną perskaitytą, bet nepanaudotą patarimą: “Atitraukti dėmesį ir greitai nusiraminti padeda pratimas 5-4-3-2-1. Reikėtų pasistengti penkis daiktus pamatyti, keturis garsus išgirsti, tris daiktus paliesti, stengiantis užčiuopti skirtingą jų faktūrą, du kvapus užuosti ir pajusti vieną skonį – kažko paragauti”.

Nerimastingai pradeda bėgioti mano akys 👀, kurios greituoju būdu fiksuoja penkis daiktus. Pirmas jų – kompiuterio ekranas 💻, įkyriai nurodinėjantis, ką privalau parduoti. Antras – pritryptos (sniegas+druska+žemės) vaistinės grindys, trečias – paruoštas grindų šepetys 🧹, ketvirtas – 6 dėžės neiškrautų ir nesudėliotų į lentynas prekių, penktas – krūva prikarpytų naujų kainų 💮, kurias kažkam reikės sukaišioti į vietas. Nieko malonaus…

Kadangi akys nepadėjo, įtempiu ausis👂🏾Pirmieji keturi garsai, pasiekę mano klausymo landas buvo šie:

  • Ar gali greičiau? Man autobusas už minutės…
  • Man neįdomu, kad nėra kur užsakyti, MAN REIKIA VAISTŲ!
  • Kaip neišrašytas receptas?! Gydytojas sakė, kad parašys. Akis gal prasikrapštyk!
  • Kokia dar e-sveikata, koks internetas? Nu ir kas, kad neveikia. Duok vaistus, o internetą paskui susitvarkysi…

Be šių garsų, dar išgirstu nosies šnypštimą, čiaudėjimą, kosulį ir pyrstelėjimą. Viskas taip kasdieniška ir įprasta.

Bandau pereiti prie lietimo pojūčių 👐 Pirmiausia į rankas patenka nešvarūs banknotai 💶 Tada skaičiuoju ne ką švaresnes monetas. Ir galiausiai, mano rankose atsiduria pasenusių vaistų ryšulėlis, kuriame vaistai dar nuo caro laikų užsilikę. Paliesti daiktai blogų emocijų nesukelia, nes ant mano rankų – pirštinės 🧤Bet ir gerų nėra…

Kvapai, kvapai, kvapai. Iki geros emocinės būsenos užtenka dviejų. Uodžiu etanolį, kuris pastaruoju metu liejasi (purškiasi) laisvai🧴ir iš mikrobangės sklindantį ketvirtą kartą šildomų pietų kvapą 🥘

Kas čia man beliko? Pajusti vieną skonį 😋 Bet kaip jį pajusti? Ogi, paprastai. Pasiimu raktą, užrakinu vaistinę, pakabinu ant durų laikroduką (atidarysime už 10 min.) ⏳, traukiu iš mikrobangės pašildytą kotletą ir ramiai sėduosi prie stalo. Nepraeina ir minutė, kaip mane užlieja gerų emocijų pliūpsnis. Kiek nedaug, pasirodo, reikia – tik pasiryžti darbo metu užrakinti vaistinės duris 🗝  ir trumpam atitrūkti nuo realybės 😉

Dešimt hemorojaus lygių – kaip nebūta!

Turite klausimų? Parašykite juos čia!