Vaistininko užrašai

Asmens gebėjimas būti gailestingu ir atleisti nuoskaudas, kurias sukėlė kiti žmonės, – perskaičiau šio žodžio reikšmės išaiškinimą. Sakoma, kad gailestingumas gali pasireikšti įvairiais būdais, nesvarbu, ar tai būtų materialios priemonės (prieglobstis, maitinimas, davimas gerti, aprengimas), ar dvasinės priemonės (mokymas, geras patarimas, paguoda).

Taigi, vaistinėje mes žarstome gailestingumą į kairę, ir į dešinę, nes jis – viena iš daugelio kitų gerų emocijų mūsų darbe. Žinoma, ne visada ta emocija turi laimingą pabaigą.

Vaistinė – tai tokia įstaiga, kurioje dažniau tenka užjausti, pagailėti, suprasti nei pasidžiaugti. Sako, reikia mokytis iš svetimų klaidų, bet kad ne visada pavyksta ir iš savų pasimokyti 🤭

Vis gailėjau tokios močiutės, beveik kasdien užsukančios į vaistinę šio bei to nusipirkti ar tik pasižvalgyti. Gailėjau, nes ji pasirodė tokia tyra, gera ir neturinti pinigų. Gailėjau metus, du, vis nuolaidas pačias geriausias suveikdavau, prastų terminų vaistus už kelis centus parduodavau, kartais – atiduodavau. Kol vieną dieną nepagavau jos vagiančios skanėstų, laikomų prie kasos. Tuomet supratau, kad amžini hematogenų ir gliukozių trūkumai – tai ne tik vaikų ir narkomanų darbas. Ir mano gailestingumo lygis šiek sumažėjo.

Bet tada atsirado kitas gailesčio vertas objektas. Toks suvargęs, tris dienas nevalgęs ir dar daugiau dienų nesiprausęs, nenusakomo amžiaus vyras… Nedrąsiai įžengė į vaistinę ir paprašė centų. Pasakė, kad reikia transporto bilietui (tada dar buvo popieriniai), nes namo negali grįžti. Nejau paliksi žmogų bėdoje? Daviau. Kitą kartą jis vėl pasirodė, bet jau drąsesnis buvo, todėl paprašė ne centų. Kiek? Kiek galiu. Tąkart sakė, kad labai alkanas. Daviau. Kiek galėjau 🙂 Bet kai atėjo trečią kartą, jau neklausiau, kam ir kiek jam reikia šį kartą, o pasiūliau susirasti darbą. “Neturiu sveikatos, negaliu sunkiai dirbti”,- atsakė jis, o mano gailestingumas išgaravo kaip kamparas. Iki sekančio karto. 

Atėjo šalta žiema, kaulus stingdė šaltis, bet vaistinėje buvo šilta ir jauku. Todėl pirkėjas, nusipirkęs  penkis skruzdžių spirito buteliukus (kažkada juo laisvai prekiavome kaip dabar salicilo spiritu), atsargiai paklausė, ar gali čia vietoje jį ir išgerti? Ką turėjau daryti? Išvyti gerti laukan? Gal…Bet daugiau pirkėjų nebuvo, todėl pagailėjau ir leidau. Užtat po kelių dienų, ryte, prie vaistinės paradinių durų radau eilę išrikiuotų tuščių spirito buteliukų. Gal tokia protesto forma už tai, kad mano kolega neleido gerti vaistinės viduje  🧐 O gal pagalbos šauksmas, kad tuščius buteliukus reikia papildyti 🤔 Bet mūsų vaistinė ne gamybinė, todėl spirito atsargų neturi…Kaip ten bebūtų, gailestingumui pasakyta  STOP. Įdomu, tik kuriam laikui 😎

O tų gailestingumo formų būna įvairių. Pavyzdžiui, jauna mama neturi kam palikti savo vaiko, tai gauna gailestingą patarimą: “Palik kaimynui, atsėdėjo 14 metų kalėjime, ką, nepasėdės 2 val. su tavo vaiku?

Arba gali būti ir kitokia gailestingumo forma:

Vieną dieną namo žmona grįžo anksčiau nei įprastai ir užtiko savo vyrą lovoje su kita, labai patrauklia, jauna moterimi. Ir pasijuto be galo įskaudinta ir nusiminusi..

–Tu esi niekingas kiaulė! ,- visa gerkle rėkė ji. – Kaip tu drįsai šitaip su manimi – ištikima žmona ir tavo vaikų motina pasielgti? Aš tave palieku. Noriu skyrybų!

Tuomet vyras jai sako:

– Mieloji paklausyk manęs, aš tau paaiškinsiu kaip viskas įvyko.

– Puiku, klausau, – sumurmėjo ji, –  Tačiau tai bus paskutiniai tavo žodžiai ištarti man !

Ir tuomet vyras pradėjo pasakoti:

– Taigi, jau ruošiausi sėsti į mašiną ir važiuoti namo, kai staiga prie manęs priėjo ši jauna mergina ir paprašė manęs ją pavėžėti. Ji atrodė tokia nusiminusi ir bejėgė, kad man jos taip pagailo ir aš sutikau ją pavežti. Pastebėjau, kad ji labai liesa, prastai apsirengusi ir labai purvina. Ji prasitarė, kad yra nevalgiusi jau tris dienas! Taigi man jos pagailo, aš parsivežiau ją namo ir pašildžiau jai kalakutienos kepsnelius, kuriuos tau vakar paruošiau vakarienei, ir kurių tu nevalgei, nes bijojai priaugti svorio. Ši vargšė mergina sušlamštė juos akimirksniu. Kadangi ji buvo tokia nešvari, pasiūliau jai išsimaudyti duše, ir kol ji maudėsi aš pastebėjau, kad jos drabužiai yra labai purvini, skylėti, taigi aš juos išmečiau. Kadangi, jai reikėjo kažkuo apsirengti, aš atidaviau jai tavo firminius dizainerio siūtus džinsus, kurie tavo spintoje guli jau kelis metus, ir kurių tu nedėvi, nes jie tau per daug aptempti. Taip pat daviau jai apatinius drabužius, kuriuos padovanojau tau mūsų metinių proga, ir kurių tu nedėvi, nes aš turiu prastą skonį. Dar suradau seksualią mano sesers tau Kalėdoms dovanotą palaidinę, kurios tu nedėvi tik dėl to, kad nori paerzinti mano seserį, ir dar padovanojau jai batus, kuriuos pirkai brangioje parduotuvėje ir neavi dėl to, kad darbe kažkas turi tokius pačius.

Vyras giliai įkvėpė ir tęsė toliau: 

– Ji buvo tokia dėkinga už mano supratingumą ir pagalbą ir kai aš ją palydėjau iki durų, ji atsisuko į mane ir su ašaromis akyse paklausė, Atsiprašau….bet gal turite dar ką nors, kuo jūsų žmona nesinaudoja 🧐