Vaistininko užrašai

1. Būk dėmesingas savo mintims – jos tampa žodžiais 💤

Vienas iš nemaloniausių vaistinės lankytojų – slaptas pirkėjas. Įsivaizduojantis esąs “pasaulio bamba”, jis eina vertinti profesionalų atliekamą darbą 😳 Negavęs tik jį vieną tenkinančio atsakymo, jis skuba pas “savo darbdavį” su ataskaita. Paradoksas, bet nuo tos ataskaitos priklausys, ar patikrintos vaistinės darbuotojai gaus papildomą priedą prie algos, ar bus nulinčiuoti ir skaudžiai nuplakti (ačiū dievui, tik žodžiais). Mintyse tokius “agentus” nulinčiuoju ir aš. Kas jie, pagaliau, tokie, kad objektyviai neįvertinę esamos situacijos, gali į ataskaitą įrašyti, jog aš nepasakiau Laba diena? Nesvarbu, kad pasitikau įėjusį klientą žvilgsniu ir pasisveikinau galvos linktelėjimu. Na, ir lojalumo kortelės nepasiūliau įsigyti, nes nuolat girdint iš klientų atsiliepimus  apie tai, kad ta kortelė nieko verta, neišdrįsau įrodinėti atvirkščiai. Tuomet mintyse pagalvojau “Tikrinimo rezultatai nebus geri”. 

Netrukus išgirdau regiono vadovo žodžius: “Rezultatai netenkina”.

2. Būk dėmesingas savo žodžiams – jie tampa veiksmais.

Dabar pasakiau sau garsiai: “Geriau būti teisingam, negu nelaimingam”. Ir dirbau toliau taip, kaip liepė mano sąžinė. Neįrodinėjau, kokia nuostabi vaistinės nuolaidų kortelė… Nes ji – visiškai nenuostabi, pirmiausia todėl, kad turi daug sąlygų. Tos sąlygos dažniausiai yra nenaudingos klientui, bet pelningos krautuvininkui. Žmogus perka vaistą, tu vis brauki brauki tą kortelę, bet nuolaidos kaip nėra, taip nėra. Tada raudonuodamas teisiniesi, kad tam vaistui nėra, nes…, o tam irgi ne 20%, o tik 5%, nes… Ir dar nuolaidos negalioja, nes per mažas krepšelis… Tai kodėl turiu tokį niekam tikusį daiktą, dėl kurio vėliau teks raudonuoti, brukti žmonėms? Mano supratimas apie rūpestingumą prieštaravo mano tiesioginės valdžios politikai, todėl jų vizitai į vaistinę padažnėjo, priekaištų mano atžvilgiu daugėjo. Bet juk laimingas gyvenimas susideda iš teisingų poelgių. 

3. Būk dėmesingas savo veiksmams – jie tampa įpročiais.

Dirbti nuoširdžiai tapo įpročiu. Nesumeluosiu, bet taip dirbau visada. Todėl esu pirmas juodajame sąraše žmogus, kurio valdžia norėtų atsikratyti. Nežiūrint į tai, nepuolu “ilginti” pirkinių kvito, nebruku asmeninių pasiūlymų, kai jų nereikia, nepuolu girti reitinginių prekių ir išlieku ištikimas Hipokratui – PIRMIAUSIA NEPAKENK. Reikia tik įprasti gerai dirbti, ir jau nebus galima be to gyventi. Tūkstančiu žodžiu nenuveiksi tiek, kiek vienu geru darbu. Užuot pasakojęs, koks “geras”, efektyvus, inovatyvus, kokybiškas ir nebrangus yra X maisto papildas, verčiau pasakysiu: “Jis nepateisins Jūsų lūkesčių, tiesiog, NEPIRKITE”.

4. Būk dėmesingas savo įpročiams – jie tampa charakteriu.

Įpročiai suformavo charakterį. Charakteris  yra sugebėjimas veikti pagal principus. Kokie jie?

Profesinė savigarba. Tik gerbdami savo profesiją, pakelsime vaistininko autoritetą visuomenės akyse. Turime savo poelgiais įrodyti žmonėms, kad nesame pardavėjai.

Nesiūlyti to, ko žmogui visai nereikia. Nuolaidos ir akcijos skatina vaistų kaupimą ir vartojimą. Tai patvirtina suneštos gyventojų atliekos – žmonės, apžavėti reklamos ar įkalbėti vaistininkų, bereikalingai prisiperka maišus “gėrybių”, kurias vėliau atneša sunaikinti.

Klausyti ne krautuvininko, o širdies. Krautuvininkui vaistas – paprasta prekė, vaistininkui – priemonė padėti žmogui. Todėl vaistą parinkti turi ne krautuvininkas, o vaistininkas.

Neklysti. Vaistininko klaidos kaina gali būti žmogaus gyvybė. Vaistininko klaidas ištaisyti neretai gali  tik Šv. Petras.

5. Būk dėmesingas savo charakteriui – jis tampa tavo likimu.

Džiaugiuosi, kad turiu tvirtą charakterį, kurio per ilgus darbo metus nesugebėjo paveikti nei  pasikeitusios santvarkos, nei skirtingų krautuvininkų neprotingi reikalavimai, nei žmonių įžūlumas, nei vadybininkų mobingas, nei darbo užmokestis. Sakoma, nuo likimo nepabėgsi… Bet juk likimas – tavo paties rankose. Ne likimas mus pasirenka, o mes jį. Pralaimime tik tada, kai pasiduodame, todėl nereikia nuleisti rankų pirmai kliūčiai pasirodžius kelyje. Mažas vaikas, bandantis išmokti vaikščioti, griūna ir užsigauna šimtus kartų. Tačiau jis nesustoja ir nepagalvoja: “Ak, ko gero man neskirta vaikščioti. Nemoku to”. Taigi, vengti nesėkmių išmokstame paaugę, o likimas visada išmintingųjų pusėje 😉