Vaistininko užrašai

Yra tokia 10-10-10 taisyklė. Ypač rekomenduojama sėdintiems prie kompiuterio. Reikia kas 10 min. pažiūrėti į bent 10 metrų nutolusį objektą bent 10 sekundžių. Žiūrėjimas į tolumą atpalaiduoja akis 👁

Ką gi, pirmyn!

Stoviu (ne sėdžiu, bet, manau, kad didelio skirtumo nėra) vaistinėje prie kompiuterio ir žiūriu į už 10 metrų nutolusį objektą – lauke, prieš vaistinės langus, bet “pasislėpęs” už medžio (bent jau jam taip atrodo) bando atlikti gamtinius reikalus gatvės praeivis. Jam sunkiai sekasi, nes, greičiausiai, jis bus padauginęs velnio lašų.  Kadangi kojos jau nelaiko, kad padėtų savo kūnui, jis viena ranka įsiremia į medį. Nerangiai kuičiasi savo kelnėse, kažko ieško… Laimei, mano laikas, t. y. 10 sekundžių baigiasi ir aš vėl susikoncentruoju į kompiuterį. Praėjo dar 10 minučių ir aš vėl bedu savo žvilgsnį į tolumą. Maždaug už 10 metrų (kaip ir priklauso) pamatau, kaip moteriškė, net linguodama, bėga į autobusą. Stebiu laiko ir jėgos santykį, kuris ženkliai nepalankus skubančiajai. Akimirkai net užmerkiu akis (irgi sveika), tada atsimerkiu ir… autobuso nėra, moteriškė sėdi stotelėje ant suoliuko… Nusprendžiu akių mankštą kuriam laikui atidėti, nes pamatyti vaizdai, atitolę nuo manęs 10 metrų atstumu,  kažkodėl nedžiugina. Visą save atiduodu darbui. Bet akys – ne valdiškos, todėl prisimenu kitą mankštą – akių raumenims:

Žiūrėkite į ką nors jūsų kairiajame regėjimo lauke. Laikykite savo žvilgsnį sukoncentruotą į tą objektą, o savo galvą sukite kaip tik įmanoma dešiniau, kol neprarasite objekto iš savo regėjimo lauko. Pakartokite šį procesą visomis kryptimis: kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn bei keturiomis įstrižomis kryptimis. Visą pratimą kartokite kelis kartus. Pirmuosius kartus atliekant pratimą jūs galite jausti silpną skausmą akyse.

Pagalvoju, kad visai nebloga treniruotė, kodėl gi nepabandžius 😎 Taigi, žiūriu į kairį regėjimo lauką ir matau, kad savitarnoje, pasislėpęs už lentynos, kažkas įnirtingai kuičiasi. Lėtai suku galvą dešiniau, bet nenoriu prarasti savo stebėjimo objekto kairėje, todėl jaučiu, kaip mano kairė akis pamažu veržiasi iš orbitos. Kadangi einamuoju momentu dešinėje pusėje nieko ypatinga nevyksta, skubu vėl viską kartoti iš pradžių – visas dėmesys į kairę pusę, prieš tai žvilgsniu pralekiant aukštyn žemyn ir įstrižai. Tas objektas kairėje vis dar kuičiasi, todėl nelaukiant pasekmių artėju link jo. Pasilenkęs prie apatinės stelažo lentynos į savo kuprinę jis krauna žuvies taukus. Pamatęs mane, atsistoja ir lyg niekur nieko man sako:

“Renkuosi papildus, tik niekaip neišsirenku. O ko jūs taip keistai į mane žiūrite?”

Iš kairiojo regėjimo lauko pamažu pereinu į dešinį, bet bandau neprarasti savo stebėjimo objekto. Tada, aukštyn žemyn įstrižai… Įvertinu lentynose atsiradusias tuščias vietas, tada kreipiuosi į objektą:

“Gerbiamasis, galiu jums padėti pasirinkti. Tuos kur laikote rankose, nelabai jums tiks, bet va, ten, kur matau prasegtoje kuprinėje, tai kaip tik jums. Eikime prie kasos!”

Objektas apstulbęs suka akis nuo manęs: tai dešinėn, tai kairėn, tai aukštyn, tai žemyn. Ir tik kai plačiais pečiais užstoju jam kelią, jis sugrąžina pasisavintas prekes ir sprunka iš vaistinės.

Ką gi, šiandien treniruočių akims pakaks, nes jaučiu silpną skausmą akyse.