Vaistininko užrašai

Sveikatos apsaugos ministerija su partneriais organizuoja nemokamų seminarų ciklą, kurio metu gyventojams pristatomi racionalaus vaistų vartojimo principai. Gal ir protingas žingsnis žengtas, tik ar tai nors kiek paveiks žmonių sąmonę ir privers juos, prieš perkant vaistus, šiek tiek susimąstyti?

Nerealieji

Ne paslaptis, kad kiekvienais metais yra sunaikinamos tonos vaistų, kurie kasdieną maišais velkami į vaistines. O kiek jų nuteka kanalizacijos vamzdžiais, galime tik paspėlioti.

Lietuviai visada pasižymėjo praktiškumu, todėl nenuostabu, kad esant viliojančiam pasiūlymui įsigyti du ar tris preparatus už vieno kainą, atsispirti sunku, o gal ir visai neįmanoma.

Lietuviai pasižymi ir taupumu. Todėl artimam žmogui išėjus Anapilin, jo nesunaudoti vaistai dažnai būna suvartojami tų pačių artimųjų.

Lietuviai – draugiška tauta, todėl nesibodi vaistais pasidalinti su kaimynais ir gerais draugais.

O ir savigyda jiems tikrai ne – svetima. Todėl belaukdami savo eilės vaistinėje, jie dažnai savo planuojamą pirkinių krepšelį jau mintyse pradeda pildyti neplanuotais pirkiniais, kuriuos perka priešais eilėje stovintys kiti žmonės. Na ir kaip nepirkti, kai “tas vaistininkas taip gražiai ir įtikinamai sako, kad vaistai padės ir ligonis tikrai pasveiks? Jeigu anas pasveiks, vadinasi, ir man reikia turėti tų stebuklingų piliulių, o gal ir man rytoj jau raižys pilvą ar kamuos nemiga” tyliai pamąsto ne vienas lankytojas. Ir perka, perka, perka…

Lietuviai – išradinga tauta. Dar nesirgdami ir nejausdami ligos simptomų, jie sugeba užbėgti įvykiams  (ir ligoms) už akių ir iš anksto apsirūpinti gydytojų receptais, kad prieš atostogas ar emigraciją prisipirktų antibiotikų ar nervus raminančių tralialiuškių. 

Ir kas pasakys, kad tai neracionalu. Turėti visada ir visko. O jeigu karas? O jeigu maras? O jeigu nauja korona? O jeigu…

Prioritetas

Taip, žmonės neretai pameta ne tik galvas, bet ir protą. Kalbina kokį senjorą žurnalistai apie pragyvenimą, pensiją, o jo atsakymas dažnai būna vienas:

“Maža pensija, viską vaistams išleidžiu.”

Arba senjorė, kalbinama savo namuose apie pabrangusį šildymą, taria

“Labai sergu. Geriu daug vaistų, be jų negaliu, o dar už šildymą reikia mokėti.”

Taigi, prioritetas – vaistai. Bet užtenka žvilgtelėti į staliuką, kur sudėti vaistai,  kad pamatytum, jog 80% dėžučių sudaro maisto papildai ir visokie saldainiai “nuo bronchito, anginos ir virusų”.

Taigi, paskaitos apie racionalų vaistų vartojimą, greičiausiai, nesumažins noro pirkti. Galbūt, reikėtų daugiau kalbėti apie racionalų vaistų ir maisto papildų skyrimą? Taip pat, ir siūlymą.

Pagundų netrūksta

Gydymo įstaigose, klinikose ir poliklinikose apstu įvairių reklamų ir informacinių skrajučių apie naujus “gydomuosius” produktus ir jų įtaką sveikatai. Jau besėdėdamas prie gydytojo kabineto durų, pacientas skaito, mąsto, nusistato ligą pagal aprašytus simptomus, tada perklausia gydytojo, ar jam reikia. Gydytojai ne visada būna nuoširdūs (kaip, deja, ir ne visi vaistininkai), todėl savo ruožtu ką nors dar prideda nuo savęs (ne paslaptis, kad vis dar yra atstovaujančių vienai ar kitai vaistų firmai). Taip pacientas po truputį pildo savo prekių krepšelį. Galutinai jis užbaigiamas vaistinėje, kuri nuo savęs taip pat parekomenduoja akcijinių prekių ar asmeninių pasiūlymų.

Nieko asmeniško, tai tik krautuvininkų biznis

Nelygu, kokioje vaistinėje tūlas pilietis atsiduria, sulaukia skirtingų pasiūlymų. Vienų vaistinių darbuotojai įpareigoti (krautuvininkų) ištempti pirkinių čekį į ilgį, kiti – kiekvienam pirkėjui įkišti po vieną ar dvi lydinčias prekes prie vaisto, kiti – konkretų maisto papildą prie konkretaus vaisto, dar kiti priversti įbrukti tiek prekių, kad susidarytų ne mažiau nei 20€ čekio suma. Ir kokių triukų tik nesiimama.

Pavyzdžiui, vienas senolis pasiskundė, kad turėjo sumokėti virš 20€, nors jo visi kompensuojamieji vaistai – nemokami. “Tai iš kur tokia suma? Kas čia tiek kainavo?”,- stebisi senolis. “Vaistai nuo opaligės”,- išgirsta atsakymą. “Kad man neskauda skrandžio”– bando įtikinti, kad jam nereikia tų vaistų. Bet vaistininkė kategoriška ir neperkalbama: “Vartojant tiek daug vaistų jūs privalote gerti vaistus, apsaugančius skrandį”. Ir taškas. 20€ krepšelio tikslas – pasiektas. Sekantis pirkėjas… Kitas miestas, kita vaistinė, kitas vaistininkas, tik tikslas tas pats.

Draugė mamai uždraudusi eiti į vaistinę, nes visi reikalingi vaistai nuperkami pačios draugės. Leidimas duotas tik kompensuojamiems vaistams. Taigi, kartu su jais mama kiekvieną kartą parsineša visokių nepigių gėrybių, nes tai akcija, tai asmeninis pasiūlymas, tai LABAI GERAS pasiūlymas, tai GERA kaina, tai DIENOS PREKĖ. Paskui stebimės ir pykstame, kai tos VISOS LABAI GEROS AKCIJINĖS DIENOS IR PASKUTINIO PASIŪLYMO PREKĖS sugrįžta pas mus į vaistines kaip NEREIKALINGOS. Maisto papildai iškišami kaip vaistai, padėsiantys įveikti ligas, o kai tuos pačius “vaistus” žmonės grąžina atgal, sakome Papildų nepriimame 😂

Puikiai suprantu, kad tokie farmacininkų veiksmai kyla dėl noro užsidirbti didesnę algą ar baimės atsidurti juodojo sąrašo gale. Nes tokie darbuotojai yra nuolat linksniuojami kaip nelojalūs, nemokantys dirbti ir nekuriantys įmonei pridėtinės vertės. Nesijaučiu gerai rašant apie tokius žaidimus. Kad jų būtų kuo mažiau, dažniau vadovaukimės liaudies išmintimi: Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.

Pasiūlymai lydi visur ir visada

Beje, racionalus vaistų ir papildų skyrimas/siūlymas tęsiasi ir grįžus namo. Pašto dėžutėje – reklamos ir vaistinių mėnesio leidinukai, įvairių nežinomų veikėjų laiškai su pasiūlymais nemokamai gauti žuvų taukų kapsulių, vitamino D ir kitų abejotinų produktų. Ne vienas senjoras po apsilankymo pas šeimos gydytoją sulaukia “atstovo” skambučio su pasiūlymu įsigyti gerą produktą už protingą kainą, nes šeimos gydytoja nustatė vitamino D trūkumą 😲 Liūdna ne tik, kad gydytojai dirba išvien, dalindami savo pacientų telefono numerius, bet ir dėl to, kad esant didelei vitamino D stokai gydytoja pati neskiria vaisto, bet užsiima bizniu.

Ateina vakaras, įjungiamas televizorius, ir vėl sveikatos abc, klauskite daktaro ir kt. panašios laidos. Vakarinės reklaminės pauzės užpildytos nereceptinių vaistų ir maisto papildų reklamomis. Lietuvos “žvaigždės” ir “žvaigždutės” įtikinamai šaukia, kokie stebuklingi preparatai… Argi tokiomis priemonėmis turi būti skleidžiama žinia plačiajai visuomenei apie racionalų vaistų vartojimą? Apie bereikalingą pinigų mėtymą maisto papildams, kurie neturi jokių gydomųjų savybių, bet daug kainuoja…

Tai tiek šį kartą apie racionalumą – skyrimo, pirkimo, vartojimo.

P.S. Istorijos – neišgalvotos. Džiaugiuosi, kad jų nėra daug.