Vaistininko užrašai

“Ministerija kviečia spaudimą dėl vaistų pardavimo patiriančius vaistininkus pranešti apie tokius atvejus”, – praeitą savaitgalį per televiziją žinutę išplatino Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

Skaičiau ir mąsčiau: kažkur labai girdėta, matyta, skaityta. Ir tikrai, labai jau panašiai skamba policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos kreipimasis į visuomenę: “Jeigu jums yra žinoma apie daromą ar rengiamą daryti nusikaltimą, prašome apie tai pranešti telefonu xxx arba internetu xxx puslapyje.” O nusikaltėliai kaip vaikščiojo šalia mūsų, taip ir toliau tebevaikšto.

Jau ne pirmus metus klesti krautuvininkų anarchija, psichologinis teroras, gąsdinimai, šantažas vaistinių darbuotojų atžvilgiu. Ir SAM tai yra puikiai žinoma. Apie tai rašoma spaudoje, internete, rodoma per TV. Apie nepakenčiamas darbo sąlygas nuolat primena Vaistinių darbuotojų Profesinės sąjunga, tačiau jokio postūmio nėra. Jo ir negali būti, nes mes esame per daug maži ir nereikšmingi lyginant su krautuvininkų klanu.

Dažni jų apsilankymai Seimo Sveikatos reikalų komitete pas p. A. Matulą ar pačioje SAM su tikslu ryklių naudai pakeisti vieną kitą teisės akto punktą, graudūs pavirkavimai dėl vaistininkų trūkumo, dėl per ilgų jų atostogų ar trumpų darbo valandų. Ir kaip galima pasitikėti valdininkais, kurie kartu su krautuvininkais švenčia šventes (A. Armonaitė dalyvavo Camelia vaistinių 30 – mečio šventėje  ir nuotaikingai pozavo kartu su Camelia valdžia, todėl nestebina jos požiūris – mažinti naštą verslui)? Po tokių glaudžių santykių, apie pokyčius galime tik pasvajoti. Ši valdžia akivaizdžiai ir demonstratyviai lenkia galvas prieš krautuvininkus, vieną dieną skelbdami visai Lietuvai, kad žmonės per daug ir neracionaliai naudoja vaistų, kitą – teigdami, kad tai – verslo subjektai, kuriems reikia leisti uždirbti. Tai kas, vis gi, yra prioritetas – žmonių sveikata ir jų piniginės turinys ar krautuvininkų kišenės, neturinčios dugno?

Taigi, sugrįškime prie pačio pirmo sakinio, kuriuo šiandien pradėjau Vaistininko užrašus.

– Laba diena, norėčiau jums pranešti apie mobingą, kurį nuolat patiriu darbe. 

– Prašome konkrečiau.

– Na, baigiu dirbti savo vaistinėje, o po to privalau perlėkti į kitą vaistinę, kur turiu vaduoti sergantį kolegą. Tada vėl iš ryto dirbti savo vaistinėje ir vėl lėkti į kitą vaistinę.

– Bet jums už tai sumoka?

– Taip, bet aš nenoriu savo laisvą nuo darbo laiką, kuris priklauso šeimai, aukoti darbui.

– Tai ir neaukokite. Ar jus su botagu verčia?

– Ne, bet patenku į “juodą sąrašą” , užsitraukiu darbdavio nemalonę ir atsistoju į pirmas gretas, kuriose stovintiems yra suteikiama pirmumo teisė į atleidimą. O aš turiu vaikų, banko paskolą ir negaliu rizikuoti darbo vieta.

– Bet jūs visada turite pasirinkimo teisę.

xxx

– Laba diena, nuolat jaučiu stresą, kai noriu išeiti atostogų. Negaliu nieko planuoti, nes man pasakyta: “Kol nerasi, kas tave pakeičia, atostogų neisi.”

– Tai susiraskite. Ar maža kolegų dirba jūsų “tinkle”?

– Bet tai juk ne mano darbas ieškoti sau pamainos. 

– O ar buvo, kad neišėjote atostogų?

– Išėjau tik savo dėka, kadangi radau, kas mane pakeičia.

– Na, vadinasi, problemos kaip ir nėra.

xxx

– Laba diena, turiu nedarbingumo pažymėjimą, bet vadybininkė man skambinėja kasdien ir primygtinai reikalauja, kad laikas į darbą, nes nėra kam dirbti.

– Bet jūs galite atsisakyti, tai kur čia problema?

– Bet juk tai psichologinis teroras.

– O turite įrodymų, kad nepasveikote, bet privalėjote sugrįžti į darbą? Ne? Vadinasi, ir teroro jokio nėra.

xxx

– Laba diena, laisvu nuo darbo laiku arba po darbo aš turiu išplauti vaistinės grindis ir nuravėti klombą šalia vaistinės.

– O jūsų darbo sutartyje tai numatyta?

– Žinoma, kad ne. Tai privalomi darbai pagal nutylėjimą.

– Bet jūs galite to nedaryti.

– Tuomet mane žada perkelti į kitą vaistinę, kuri yra kitame miesto gale, tiesa, be gėlynų.

– Bet juk darbo neprarandate. Tai kur problema?

xxx

– Laba diena, aš nenoriu užsiimti vakcinacija, bet mane verčia tai daryti, nes mūsų vaistinėje yra skiepų kabinetas.

– Tai jūs to nedarykite.

– Kai atsisakiau teikti šias paslaugas, iškomandiravo į kitą vaistinę. 

– Tai ko jūs norite?

– Kad su manimi nesielgtų kaip su nereikalingu daiktu.

– Yra tų vaistinių ant kiekvieno kampo, pereisite, kur patogiau.

xxx

– Laba diena, darbdavys neužtikrina normalių darbo sąlygų: nei pavalgyti, nei į WC nueiti nėra galimybės.

– Taigi, kolega pavaduoti gali.

– Bet mes po vieną pamainoje dirbame.

– Po vieną? Hmmm. Keista. O kodėl po vieną?

– Nes taip leidžia Farmacijos įstatymas.

– Na, gal tada kada nors peržiūrėsime tą įstatymą…

xxx

– Laba diena, aš pavargau nuo nuolatinio nurodinėjimo ir planogramų, ką turime, ir ko neturime pardavinėti.

– Tai ar už jūsų nugaros stovi kažkas ir stebi?

– Ne, viskas stebima kompiuterio programose, o vėliau – susitikimo metu esi “linčiuojamas” už nepasiektus rezultatus.

– Bet iš darbo neatleidžia? Alga nemažėja?

– Plano nėra, ir priedų nėra. Reikiamų produktų neparduodi, lydinčių prekių nepasiūlai – esi pasmerkiamas kolegų akyse, o kartais, ir pačių kolegų.

– Tai, greičiausiai, yra jūsų ir darbdavio susitarimo reikalas. Jeigu sąlygos netinka, reikia ieškoti kitų.

Taigi, galima dėstyti nesustojant. Bet kas iš to? Ar SAM yra įgali ką nors pakeisti? Ar ji to nori? Ar jai to reikia? Pagerinti darbo sąlygas buvo galima ne kartą. Kur matyta, kad vaistinėse vis dar galime pamatyti po vieną dirbantį specialistą? Mums, vaistinių darbuotojams, tai atrodo nežmoniška. Bet SAM čia neįžvelgia jokios problemos. Kaip ir visur kitur… Kiek gydytojų pranešė apie egzistuojantį mobingą? Kaip baigėsi inicijuoti tyrimai? Niekaip. Arba,  išvada viena: jokio mobingo neįžvelgta. Nejaugi galėtume tikėtis kitokio rezultato vaistinėse? Gyvenimas parodys, kiek mūsų praneš apie patiriamą spaudimą ir kas bus dėl to padaryta.