Rgp 17, 2022 - Mano dienoraštis    0

Šiandien ir tada

Vaistininko dienoraštis

Metai, deja, bėga greitai, todėl kas buvo prieš 30 – 40 metų, atrodo, kaip buvę visai neseniai. Vertinant šį laikotarpį, iš vienos pusės atrodo, kad pasikeitė VISKAS IŠ ESMĖS, iš kitos – kad tam tikros tendencijos kartojasi. Na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog deficito laikai niekur nedingo ir šiandien tai – gana aktuali problema. 

Sovietmečiu egzistavo tokia Vyriausioji farmacijos valdyba, kuri deficitinius vaistus vaistų sandėliams paskirstydavo pagal koeficientą: vaistų sandėlio aptarnaujamų vaistinių bendrąją apyvartą ir vaistų sandėlio išorinę apyvartą. Vaistų sandėlių buvo penki: Respublikinis, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio vaistų sandėliai. Pagal miestų dydžius ir buvo paskirstomi deficitiniai vaistai.

Tuomet šie deficitai dar buvo skirstomi vaistinėms. Taip pat pagal  koeficientą 😀 Jie buvo apskaičiuojami pagal vaistinių prekių apyvartos dydį ir aptarnaujamų gydymo įstaigų darbo apimtį.

Pasirodo, per tuos dešimtmečius netoli tenuėjome. Šiandien mes taip pat susiduriame su deficito laikais. Vaistų vaistinėse trūksta, žmonės blaškosi, pyksta, vaistininkai neriasi iš kailio, kad suvaldytų situaciją, tačiau kartais gerais norais kelias tik į pragarą būna grįstas 😈. Tiekimo trukdžiai pirmiausia atsiranda pirmoje grandyje – kai reikiamų vaistų dėl kažkokių priežasčių nepavyksta įvežti į Lietuvą. Antroji trukdžių banga užplūsta tuomet, kai viena didmeninė vaistų tiekimo įmonė pagaliau įveža reikalingus vaistus, bet neskuba dalintis su kitomis analogiškomis įmonėmis, o visą vaistų kiekį sutelkia savo rankose ir paskirsto tik savo įkurtoms vaistinėms (todėl visada ir sakiau, kad didmeninės vaistų tiekimo įmonės negali turėti savo vaistinių, nes čia ir prasideda nešvarūs žaidimai). Taigi, ta įmonė aprūpina deficitiniais vaistais savas vaistines ir tada, arba parduoda likutį kitiems, arba… to likučio jau neturi 😂 Ir čia dar ne pabaiga. Trečioji banga smogia tada, kai įmonė skirsto deficitus savoms vaistinėms. Čia taip pat atsiranda kažkokie užkulisiniai susitarimai ir paskirstymai, nes viena tinklinė vaistinė gauna 50 pakuočių vaisto, o kita po tuo pačiu ženklu veikianti vaistinė – 2 pakuotes, nors ligonių, kuriems reikalingi tie vaistai, abi turi vienodai. Kas pirmesnis, tas gudresnis – laikui nepavaldi taisyklė. Beje, teigiamo rezultato, t. y. apyvartos ir planų vykdymo valdžia reikalauja iš abiejų vaistinių, nesvarbu, kad viena turėjo kuo prekiauti, o kita – galėjo tik žadėti…

Ankstesniu laikmečiu visos vaistinės buvo valstybinės ir jose buvo nustatytos vaistinės darbuotojų darbo sąlygos ir valandos – 7 darbo valandų darbo diena, žinoma, su normalia pietų pertrauka. Tai nebuvo problema, nes vaistinėje dirbo ne po vieną, ir ne po du specialistus. O ką turime šiandieną 🧐 Daug privačių vaistinių ir jokio privatumo jose 😕 Dažnas specialistas dirba daugiau nei 7 val. ir neturi normalios pietų pertraukos. Ką ten pietų… Kartais vandens ne visada pavyksta netrukdomai išgerti.

Tačiau, nežiūrint į tai, kad ne visada vaistinė turi ką pasiūlyti ligoniui (kai sutrinka vaistų tiekimas), vaistinių asortimentas šiandieną tikrai yra gausus. Žinoma, gausus jis ne tik dėl to, kad įžengus į ES mus pasiekia vis daugiau inovatyvių vaistų. Asortimentą nemenkai papildo maisto papildų įvairovė. Lentynos lūžta nebūtinai nuo gerų produktų. Atidžiau panagrinėjus pamatai, kad lentynoje guli dešimt rūšių magnio papildų, dvidešimt – kalcio, dar penkiolika – geležies. Priėjęs kitą lentyną pamatai visą armiją gerųjų bakterijų, o už jų  – išrikiuotą eilę spalvotų dėžučių, pripildytų kapsulėmis ir tabletėmis nervams raminti ir miegui gerinti. Taigi, palyginus su senovės vaistine, turime kuo padžiuginti širdį. Nes anuo laikmečiu vaistų asortimentas buvo skurdus. Beje, tai nereiškė, kad gydytis nebuvo kuo. Daugiau buvo išvystyta vaistų gamyba.  Gamintos įvairios vaistų formos (tepalai, supozitorijos, milteliai, piliulės, mikstūros, lašai, pastos, tirpalai). Be vaistinėje gaminamų vaistų, pirkėjai galėjo įsigyti ir fabrikuose pagamintą produkciją. Ne vienas senjoras ir dabar, atėjęs į vaistinę, klausia akims lašų, tų kuriuos kažkada gamino viena Kauno įmonė. O šiandien  vaistinėje parduodamas Pertusinas  savo skoniu nė iš tolo neprilygsta senajam, kuris buvo gaminamas vaistinėje. Kai mama parnešdavo jį iš vaistinės, galėdavau vienu mauku išgerti visą buteliuką – tooookio skonio pamiršti neįmanoma 😋 Šiandieninis, tiesą sakant, prastoko skonio 🙂

Visos šiuolaikinės vaistinės turi savo pavadinimus – jei ne tinklinius (EURO, Camelia, Gintarinė, Norfos, BENU, Apotheca, Apotheka Pharma), tai kitus, netgi labai gražius – Kaštonų vaistinė, Valerijono vaistinė, Žvejų vaistinė, Drakono vaistinė, Vilties vaistinė ir daugelis kitų. Seniau vaistinės turėjo tik numerius, neturėjo pavadinimų. Vienoje iš jų (Nr. 50) buvo įsikūrusi Informacinė tarnyba. Taip taip, atsimenu tuos laikus, kai norint gauti vieną ar kitą vaistą, tekdavo surinkti laidinio telefono numerį ir tau buvo suteikiama reikiama informacija. Šios paslaugos poreikiai laikui bėgant vis augo, todėl informatorių gretos vis plėtėsi. Informacijos skyrius dirbdavo kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 21 val., šeštadieniais 9-16 val. Kiekvienoje pamainoje dirbo du provizoriai – technologai, turintys didelę patirtį ir stažą. Jų pareiga buvo suteikti visapusišką informaciją besikreipiantiems gyventojams apie vietas, kuriose jie gali rasti reikalingų vaistų ir pagal galimybes paaiškinti vaistų tiekimo perspektyvas bei vaistų stygiaus priežastis. Ši tarnyba taip pat kontroliavo vaistinių, gydymo įstaigų informacinį darbą, informavo gydymo įstaigų gydytojus apie vaistų tiekimo būklę, nesamus vaistus ir jų pakaitalus, naujai atsiradusius vaistus bei neteisingai išrašytus receptus

Gyventojai patys nebeieškodavo vaistų, o pirmiausia pasiskambindavo į informacijos skyrių pasiklausti, kurioje vaistinėje gali rasti konkretų vaistą. LYGIS!

Taigi, nors informacija buvo teikiama ir gana primityviu būdu (laidiniu telefonu arba tiesiog užėjus į šią vietą), gyventojams nereikėjo lakstyti po vaistines, kad nusipirkti reikiamą vaistą. Dabar per visą Lietuvą skaičiuojama virš tūkstančio vaistinių ir dažnoje iš jų, kai reikia deficitinio vaisto (šiaip jis eilinis vaistas, tik dėl tiekimo trukdžių ir kitų manipuliacijų tampa deficitiniu), nebūtinai bus suteikta informacija, kur jį rasti, kada jis atsiras vaistinėse ir ar iš viso atsiras 😕, todėl tenka gerai paprakaituoti, kol jis atsiduria  ligonio krepšyje. 

Kalbant apie vaistų prieinamumą, senus laikus tikrai galima vadinti deficito laikais. Kaip minėjau, prekės buvo skirstomos pagal koeficientą – vienkartinės infuzijų sistemos, kontrastinės medžiagos, marlė.  Specifinius vaistus – psichikos, onkologinėms ligoms, tuberkuliozei gydyti buvo stengiamasi sukaupti vienoje ar dvejose vaistinėse, kad ligoniui netektų ieškoti vaistų. Insulinai buvo skirstomi vaistinėms pagal priskirtų ligonių skaičių, o išdavimas numatytas tik mėnesiui į priekį. Trūkstant retesnio vaisto, buvo surenkami duomenys iš visos respublikos apie retą vaistą vartojančius ligonius, ir vaistą paskirdavo tik tose vaistinėse, į kurias tokie ligoniai kreipdavosi. Vis gi, net ir neturint pakankamai vaistų, ligoniais buvo pasirūpinama iš anksto, kad jie neliktų be vaistų. 

Šiandieną galime pasidžiaugti, kad pritrūkus vieno gamintojo vaistų, juos galime operatyviai pakeisti kitais, tačiau ne taip jau ir retai pasitaiko atvejų, kai vaisto pakeisti nėra kuo ir jo tiekimas neribotam laikui yra sutrikęs. O suteikti informaciją apie tolimesnes perspektyvas, deja, nepavyksta 😞

Vertinant vaistinių oficiną, pokyčiai įvykę dideli, bet nebūtinai geri. Seniau įžengus į vaistinę, net nekiltų klausimų, kur tu patekai, o šiandien vaistinės niekuo nesiskiria nuo kitų komercinių objektų, todėl visiškai nenuostabu, kad atėjęs į vaistinę, žmogus prašo pravažiavimo, loterijos bilietų, klijų, baterijų ar nori susimokėti mokesčius 🤭

Galų gale, ir žmonės buvo kitokie. Buvo tokių, kurie užėję į vaistinę, batus nusiaudavo ir palikdavo prie durų. Dabar gi, ne kiekvienas sugeba tuos batus į kilimėlį nusivalyti. Nors eilės buvo ir anksčiau, yra ir dabar, žmonės prarado kantrybę ir toleranciją – anksčiau vaistinėse būdavo tokia tyla, kad girdėdavai kaip musė zyzia skraidydama, o šiandien – ne tik vienas kitą koneveikia, bet ir vaistininkams pretenzijų ir keiksmų nepagaili 🤬

Tų pretenzijų sulaukiame ne tik iš klientų. Jos pasipila po įvairių tikrintojų vizitų, ypač po slaptų pirkėjų. Anksčiau tokie agentai gyventojus stebėdavo iš šono nebent kelionių į užsienį metu (kam pasisekdavo), tačiau, kad vaistinėje slapta sektų, tikrintų, gaudytų ir visaip kitaip medžiotų, ar mokytų kaip dirbti, net sapne negalėjai susapnuoti 😴

Kaip ten bebūtų, VAKAR YRA ISTORIJA, ŠIANDIEN – ŠVENTĖ, O RYTOJUS – DOVANA 🎁

Pažiūrėsime, kokių dovanų mums priruoš rytdiena 😊

Turite klausimų? Parašykite juos čia!