Mano dienoraštis 
0Vandens banga
Tikriausiai šiandien visi laukė ateinant antros COVID-19 bangos, tačiau nei vienas nesitikėjo, kad ta banga bus ne virusinė, o vandeninė 🌊 Na, mes taip pat vaistinėse laukėm tos antros bangos, bet irgi – ne vandeninės 💦: kaupėm kaukių, pirštinių ir kitų pastaruoju metu populiarių prekių asortimentą, raminom savo klientus, kad prekių turime pakankamai, net įvairaus dizaino ir spalvų 🌈, todėl galėsim priderinti prie aprangos ar gyvenimo būdo… Įtikinėjom, kad atlaikę pirmą bangą, atsilaikysime ir prieš antrą, jeigu tik ji bus.
Ir staiga ji smogė visu smarkumu, tik šį kartą – ne oro lašeliniu būdu, bet cunamio pavidalu ir buvo tokia galinga, kad per akimirką išguldė milijonus žmonių…duomenų. Iš pirmo žvilgsnio, viskas neatrodė taip rimta. Kol ligoniai nepradėjo plūsti į gydymo įstaigas ir vaistines.
– Man išrašytas siuntimas.
– Nematau jokio siuntimo.
– Tai akis prasitrinkite, kad geriau matytumėte!
***
– Aš tyrimui atvykau.
– Nepriimsim, nes gydytoja siuntimo neparašė.
– Neparašė, ar nematote?
– Važiuokit ir aiškinkitės su ja.
– Gydytoja, man nedaro tyrimo, nes sako, kad siuntimas neišrašytas.
– Jei žadėjau, vadinasi, išrašiau.
– Tai pažiūrėkite.
– Neturiu laiko čia kiekvienam žiūrėti, registruokitės.
***
Ir suprask, tu, mielas žmogau, ar neparašytas tas prakeiktas siuntimas, ar parašytas, bet paskendus e-sistemai, jo nesimato kompiuterio ekrane, ar dar kokia nors netikėta kliūtis skersai kelio atsistojo? Ne tiek ir svarbu, nes bet kuriuo atveju – siuntimo nėra, reiškiasi, ir tyrimo nėra 🤨
Kai gydytojai jau buvo prišaudyti prie sienos, veiksmas persikėlė į vaistines.
– Duokite man ką nors nuo skrandžio erotikos.
Tai buvo vienas iš geriausių pastarųjų dienų pageidavimų 😊 Jeigu ir neturime vaistų nuo skrandžio erotikos, tai bent galime pasiūlyti nuo skrandžio erozijos 🙂 O ką daryti, kai ne tu siūlai, bet tau pasiūlo, ir visai rimtai – pavyzdžiui išpaišyti elektroninį receptą ant veido, kad geriau pamatyčiau, kokie vaistai jame išrašyti arba pakabinti ant vinies, kad pakabojęs suprastum, kaip nelengva gyventi be vaistų. Tada čiumpi raktus, atsirakini seifą ir stengiesi kuo giliau įkvėpti ten gulinčių relanijų, klonazepamų ir ksanaksų dulkių, kad vėl galėtum priiminėti likusios dienos pasiūlymus ir mūsų pusėn lekiančius prakeiksmus. O jų tikrai nemažai:
– Kodėl turiu pirkti už grynus, jei man priklauso nemokami vaistai?
– Man neįdomu, kad sistema neveikia. Man išrašyti kompensuojamieji vaistai, kuriuos turiu gerti nuolatos. Negaliu ateiti rytoj ar poryt. Man reikia šiandien!
– Kaip tai negalite duoti? Ir jus, ir daktarus reikia atleisti iš darbo už tokią savivalę – noriu rašau, noriu spausdinu, noriu duodu, noriu neduodu…
– Iki koronos buvo bardakas, per koroną – ramiau, nes bijojom nosį kišti į lauką, o dabar tai iš viso – pasaulio pabaiga atėjo!
– Padarė Veryga tvarką ir atostogų išmovė. Nemokamus vaistus padalino pora savaičių pensininkams, o dabar susigrąžins atgal, ką prarado…
Bet ne visi reikalavo nemokamų ar elektroniniame recepte išrašytų vaistų, kurių pastaruoju metu neišdavinėjom. Vaistinėse turime neišsemiamus klodus gėrybių, kurias klientai pakrikštija vis naujais vardais:
– Duokit man Onutės.
Kadangi vaistinėje dabar tikras pragaras verda, ne iš karto susigaudau, ko čia tam žmogeliui reikia, ar čia juokas koks, ar mane bando provokuoti, ar perkaito saulėj, ar aš jau nesugebu perskaityti minčių 🤔 Klausiamu žvilgsniu bandau išgauti atsakymą ir sulaukiu paaiškinimo:
– Man nuo grybelio, ONYTEC.
😀 ką gi, belieka įsirašyti į pasąmonę ir šitą naujadarą. Ateičiai…
– O asperalio duosit be recepto? Nėra tokio? Hmmm…Oi, Diasporalio magnio. O kaip aš sakiau?
***
– Duokit man ką nors, kad karnizais nelipčiau. Taip, taip, gerai supratote, miegui ką nors…
Na, dar pora tokių neramių darbo savaičių, jau ir mums patiems neužteks tik raminančių dulkių įkvėpti. Nes e-sistema neveikia taip, kaip norėtume mes, ir taip, kaip norėtų ligoniai 🤨