Kov 8, 2017 - Mano dienoraštis    1

VISADA VISKAS YRA NE TAIP, KAIP NORISI MUMS

(arba mes niekada nežinome, ko norime)

Pradėsiu nuo dialogo vaistinėje:

– Man reikia šampūno, nesvarbu kokio, nes netikėtai guldo į ligoninę, tai reikia turėti. Nedidelį flakoną, prašau.
– Galiu pasiūlyti neblogą ir nebrangų, keli eurai tekainuoja, be parabenų, skandinaviškas produktas už prieinamą kainą.
– Tokio pigaus tai man nereikia, nežinia iš ko jis ten pagamintas…
– Tada pirkite brangesnį, už 5 eurus. Taip pat geras.
– Kažkokia negirdėta firma. Ne, nenoriu. Ką dar turite?
– Tada rekomenduoju itališką, žinomo gamintojo, tiesa, kaina apie 15 eurų.
– Tai kad čia nedaug to šampūno.
– Tai jūs sakėte, kad jums daug ir nereikia, nes tik laikinai…
– Tai jeigu jau atėjau į vaistinę, tai norėčiau gero, o jei geras, tai norėčiau daugiau.
– Gerai, tada sukonkretinkite savo norus ir bandysim parinkti geriausią variantą ?
– Taigi aš jums pasakiau, ko noriu.
– Tada rekomenduoju šį, už 4 eurus, nei per didelė, nei per maža talpa, jei nepatiks – negaila bus atiduoti ar palikti kitiems, ne pats pigiausias ir ne pats prasčiausias.
– Gal ir neblogas variantas. Bet aš dar užeisiu į parduotuvę, gal ten ką rasiu tinkamo…

Tikrai nepikta dėl tokių pirkėjų. Atvirkščiai, mes prie tokių pripratę:

„Klausykite, negalite pasakyti, nuo ko tie vaistai ir kaip juos naudoti, nes pirkau xxx vaistinėje, tai man nepasakė, o ir žmonių buvo daug, tai nepatogu buvo trukdyti.“

Ir atvirkščiai:

Moteriškę, kuri perka vaistus, konsultuoju jau beveik 10 minučių. Bet iškyla vis naujų klausimų, todėl susidaro pirkėjų eilutė. Kas kantriai laukia, kas kankina mobiliuosius – išmaniuosius, kas netekęs kantrybės palieka vaistinę, o kas bando įsiterpti į konsultaciją su savo patarimais. Pagaliau klientė išeina, o pasipiktinusi moteriškė, kuri stovėjo už jos, taria:

Šiaip jau konsultacija turėtų būti mokama

ir tada, nenusileisdama buvusiai klientei, mane tardo ne ką trumpiau?

Dažnas į vaistinę užsuka tik pasižvalgyti. Kiti – nusipirkti, kas reikalinga, o dar kiti – nusipirkti, kas visiškai nereikalinga:
(Po reklaminio laikraštuko pavartymo)

– Kažin man reikia tų tablečių, kaip manote?
– Na, iš jūsų klausimo suprantu, kad jums tikrai nereikia tų papildų.
– Bet gi nežinai, žmogau, kada gali jų prireikti. Koks jų galiojimas?
– 2020 metai liepos mėn.
– Aaa, tada gerai, pirksiu. Jei negersiu, tai lai stovi, vis tiek galiojimas ilgas…

O kaip su nostalgija seniems laikams? Pasirodo, daugeliui ji niekur nedingo:
(Po pasakymo, kiek kainuoja pageidaujamas vaistas)

– Prie Brežnevo tai buvo geri laikai. Mirė Brežnevas, ir mano laimė baigėsi…

O apie orus tai nėra ką ir šnekėti…

Vieną dieną:

– Bet kaip šiandien lyja, pila kaip iš kibiro!

Kitą dieną:

– Bet kaip reikia lietaus, viskas baigia išdžiūti!

Trečią dieną:

– Pas mus toj Lietuvoj tai saulės visiškai nematyti, gyvenam kažkokioj tamsoj…

Ketvirtą dieną:

– Kada tie karščiai pasibaigs, saulė jau baigia viską išdeginti!

Orai orais, bet kartais ir dėl kainų žmonės sugeba nustebinti:

– Man reikia indelio tyrimams.
– 20 centų.
– Kodėl tiek mažai prašote? Negalvojau, kad dar tokių kainų būna…

arba:

– Man reikia indelio tyrimams.
– 20 centų.
– Kiiiiiieeeeeekkkkk?!!!!
– 20 centų.
– Už ką?! Už su……ą plastmasės gabaliuką?! Jau geriau į majonezo indelį padarysiu…

Taigi, žmonės įvairūs ir nenuspėjami. Per tiek metų jau pavyksta atpažinti vieną ar kitą tipažą, temperamentą ar asmenybės tipą. Dažnai tenka pasijusti psichologu, kad atpažinti, kas pas tave atėjo – melancholikas, sangvinikas, flegmatikas ar cholerikas ? Nes prie kiekvieno turi būti atskiras priėjimas ir su kiekvienu kitoks bendravimas. Tačiau klystame ir mes. O tada kenčiame… ?

Prisipirko ligonis daug vaistų, net labai daug. Sudedu jam viską į maišiuką, o jis pasipiktinęs viską išverčia iš jo ir išdidžiai taria:
– Mes privalome taupyti gamtą!
Sutinku su juo 200%.

Kitas klientas perka vieną lapelį citramono ir vieną lapelį paracetamolio. Gražiai surišu gumyte ir paduodu.
– Tai jūs man neįdėsite į maišelį?
– Reikia tausoti gamtą ir pradėti turime pirmiausiai nuo savęs.
– Tai jūs ir tausokite, o kam man to reikia? Aš gal greit mirsiu.
– Bet jūsų vaikai, anūkai liks šioje žemėje.
– Tegul jie ir tausoja…

Dar kitas pirkėjas, nusipirkęs vaistų, bet ne tiek, kad jam reikėtų maišelio. Tačiau mano reikalas paklausti:
– Ar įdėti viską į maišelį?
– O kiek reikės mokėti? Jei nemokamas, tai įdėkite, bet jei kainuoja, tai nereikia.

Štai taip yra ant šio margo svieto. Taip buvo, yra ir bus. Apie tai byloja ir Rytų išmintis. Noriu pasidalinti ja su jumis. Nepatingėkite perskaityti iki galo ?

Vidudienį, per patį karštymetį, tėvas ir sūnus keliavo dulkėtomis Rytų miestelio gatvelėmis. Tėvas jojo ant asilo, o berniukas laikė asilą už brizgilo.

Vargšas vaikas, – tarė sutiktas praeivis, – jo mažos kojytės vos spėja su tavo asilu. Seni, kaip tu gali ramiai joti matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų?

Tėvą sujaudino šie žodžiai, jis nulipo nuo asilo ir užkėlė ant jo sūnų.
Netrukus keliautojai sutiko dar vieną žmogų. Tas sušuko:

Kokia gėda! Jaunas raitas, o senas vos pavelka kojas.

Berniukas sumišo ir pasislinko, leisdamas tėvui atsisėsti užpakaly. Staiga juos pamatė viena sena moteriškė ir ėmė virkauti:

Gerieji žmonės, ar esate matę ką panašaus? Vargšui gyvuliui nugarkaulis tuoj sulūš, o šiedu dykaduoniai tupi ant jo kaip ant tachtos!

Susigėdę tėvas ir sūnus tučtuojau nušoko nuo asilo. Nespėjo žengti nė dviejų žingsnių, ir išgirdo dar vieną praeivį pagiežingai kvatojant:

Tai ko gi jūsų asilas nieko dora neveikia, jokios naudos iš jo nėra, nė vieno iš jūsų neneša?

Tėvas jam nieko neatsakė, davė asilui pilną saują šieno, uždėjo berniukui ranką ant peties ir atsidusęs tarė:

Mano sūnau, kad ir ką darytumėm, vis tiek atsiras tokių, kurie mums nepritars. Manau, patys turime spręsti, kaip mums derėtų elgtis.

Moralas, manau, aiškus visiems???

Viso komentarų: 1

  • Ačiū už patarimą

Turite klausimų? Parašykite juos čia!