Vaistininko užrašai

Neseniai vienas pažįstamas manęs paklausė, kaip aš reaguoju į tai, kad vaistinėse mus tikrins slapti pirkėjai, (o iš tikrųjų – Valstybinės vaistų kontrolės inspektoriai (VVKT)) ar mes laikomės Sveikatos ministro reikalavimo siūlyti pigesnius kompensuojamus vaistus. Trumpai pagalvojau ir atsakiau:

Man tas pats, aš kaip dirbau, taip ir dirbsiu, nenusižengiant farmacinei etikai ir žmogiškumui.

Visi žmonės skirtingi, ne tik pagal charakterį, bet ir pagal piniginės storį. Todėl būtų neprofesionalu įkyriai kišti pigius vaistus, jei žmogus nori ir gali sau leisti nusipirkti brangesnius (kalbu apie kompensuojamus vaistus). Ir joks ministras ar dar kas nors neturėtų šios teisės atimti iš piliečio, mokančio ar mokėjusio mokesčius valstybei (o tuo pačiu ir algą ministrui). Laisvoj šaly turėtų būti laisva valia, o taip pat ir pasirinkimo laisvė. Na, bet traukinys jau pajudėjo ir netrukus pamatysime, ką gero žmonėms ir valstybei duos šis įsakymas. Tų slaptų veikėjų atsiradimas niekaip neturėtų paveikti vaistinių darbuotojų. Nes mes visi jau įpratę prie kokių nors tikrintojų. Mus tikrina kas tik netingi: ir VVKT, ir higienos centras, ir maisto ir veterinarijos tarnyba, ir priešgaisrinė sauga, ir darbo inspekcija, ir darbdavių pasamdyti slapti pirkėjai, ir regiono vadovai. Aišku, šie „labai svarbūs” asmenys didelio džiaugsmo mūsų darbe tikrai nesukelia, daugiau jau chaoso įneša, sakyčiau, bet… Kai negali pakeisti situacijos, tenka keisti požiūrį į ją ?

Taip kad, ne tiek patys slapti pirkėjai – tikrintojai kelia pasibaisėjimą, bet pats principas: mes, farmacininkai, baigę ilgus ir nelengvus mokslus, turintys ne vienų metų stažą, užsitarnavę savo klientų pagarbą ir pasitikėjimą, staiga tampame sukčiais ir valstybės apvaginėtojais. Ir tuos sukčius „protingos” galvos sumanė padėti kažkam ant aukuro.

Mums taip pat būtų smagu kaip slaptiems interesantams patikrinti valdininkų darbą. Pažiūrėti, kaip jie siuntinėja iš vieno kabineto į kitą, kaip tvarkydami savo reikalus ir nebūdami darbo vietoje, ginasi, kad išvykę darbo reikalais. Arba patyrinėti, kokiu pagrindu ir kieno užsakymu priėmė vieną ar kitą „nekaltą” įstatymo pataisą. Būtų nuostabu iš šono pastebėti, kaip jie ateina į darbą 8.00, tada išeina pietauti 12.00, o 12.45 jau sėdi prie savo darbo stalo ir kuria naujus planus kaip „gerinti” padėtį farmacijos srityje. Ir 17 val. žengia namų link. O kur dar užkulisiniai susitarimai su farmacinėmis kompanijomis ir būtinuoju vaistų sąrašu? O kaip tas e-sveikatos projektas? Kas prisiims atsakomybę už įvairius trukdžius dirbant su e-receptu? Pravartu pirma patiems savo darže apsikuopti, o tada jau imtis žygių kitus tikrinti.

Tai jeigu jau kilo mintis taupyti, tai pradėti reikėjo ne nuo vaistininkų, o nuo pirmosios grandies, nuo ten, kur užgimsta tas kompensuojamas receptas. Pirmiausiai gydantis gydytojas turi supažindinti pacientą su jo galimybėmis įsigyti vieną ar kitą preparatą. Bet jei gydytojas priklijuoja lapuką su firminiu vaisto pavadinimu, tai kaip atrodysiu aš, perkalbinėdamas žmogų ir įtikinėdamas jį, kas jam būtų geriau? Ir kokią teisę aš turiu keisti gydančio gydytojo nuomonę? O kalbant apie kontrolę, gal vertėjo sugrįžti prie kažkada buvusios tvarkos, kai vaistai buvo rašomi firminiais pavadinimais? Tada juodu ant balto matytume, kas, kiek ir kokių receptų dažniausiai išrašo ligoniams. Tada nereikėtų šmeižti vaistininkų, kad jie pardavinėja vien tik brangius vaistus. O kiekvienas profesionalus gydytojas, manau, be didelio vargo sugebėtų apginti kiekvieną išrašytą brangesnį vaistą, nes būtent tokio reikia jo pacientui.

Ir tie skambūs žodžiai iš Sveikatos ministerijos apie slaptus užpirkimus ir tikrinimus vaistinėse gal ir atrodytų reikšmingi, jeigu problema slypėtų vien tik kompensuojamuose vaistuose. Deja, Farmacijos departamentas ir VVKT kol kas nepajėgus sustabdyti augančių visų kitų vaistų kainų. O gal ne nepajėgia, o, tiesiog, nenori? Nes patiria didelį lobistų spaudimą? Juk farmacijos verslą galima prilyginti naftos verslui, o pagal gaunamą pelną – ginklų ir narkotikų prekybai.

Kas, jeigu ne Farmacijos departamentas, VVKT ar pats ministras, turėtų padaryti ryžtingus žingsnius, kad vaistų kainos Lietuvoje atitiktų eilinio pirkėjo kišenę? Kas turi pasirūpinti, kad eilinių vaistų (skausmui, temperatūrai malšinti, virškinimui, įvairiems negalavimams lengvinti ar infekcinėms ligoms gydyti) kainos nepadidėtų per naktį po keliasdešimt centų ar kelis eurus?

Pasirinktas pats lengviausias kelias – pasiųsti sunkiąją artileriją ir parodyti, kaip puikiai yra dirbama. Bet didžioji dalis vaistų taip ir liks neįperkami staiga susirgusiems. Nes didelė jų dalis yra valstybės nekompensuojama, todėl ir galvos niekam ministerijoje dėl to neskauda. Ir jei tu peršalai ir tau reikia vaistų, o tu neturi už ką jų nusipirkti, tai – tik tavo pačio bėda ir problema. Nes tiems visiems sėdintiems Sveikatos apsaugos ministerijoje ir Farmacijos departamente tu esi tik statistinis LR pilietis, naiviai tikintis, kad kažkada kažkas pasikeis į gera. Esi vis dar kantriai laukiantis ir vejantis mintis apie geresnio gyvenimo paiešką svetur. Bet vėl ateis žiema, užplūs peršalimo ligos ir tau jau greičiausiai neužteks tų 20€, kad kelias dienas galėtum gerinti savo sveikatos būklę ir sirgdamas eiti į darbą. Ir tas pats pernykštis vaistų krepšelis jau kainuos 30€ ir daugiau, ir niekam tai bus neįdomu, nes viskas brangsta, vaistai – taip pat, ir jeigu tu iš savo stipendijos, atlyginimo ar pensijos neįstengi nusipirkti vaistų, vadinasi, jie per metus pabrango daugiau nei tu sugebėjai uždirbti ? O kad jų kaina tokia ir ne kitokia, pasirodo, ne Valstybės reikalas ? Nes ji kontroliuoja tik tą sektorių, kuris jai labiausiai kerta per kišenę.