Vaistininko užrašai

Šantažas

Neregėtų dalykų vis prisigalvoja mūsų darbdaviai, manydami, kad per daug turime laisvo laiko ir per mažai tiesioginio darbo. Šį kartą vienas iš vaistinių tinklų nusprendė pakeisti lojalumo kortelių išdavimo tvarką. Dabar jau negana tik užpildyti anketą. Išduodant naujas korteles senjorams ir neįgalumo pažymėjimus turintiems asmenims, norintieji pasinaudoti tų kortelių teikiamomis nuolaidomis turi leisti nuskenuoti ar nukopijuoti tą pažymėjimą. Kadangi dabar yra sugriežtinta asmens duomenų apsauga, skenuoti galima TIK vardą, pavardę ir pensijos/neįgaliojo gavėjo pažymėjimo numerį. Jeigu klientas nesutinka perduoti šių duomenų, tokiu atveju, ir nuolaida nėra suteikiama.

Nepatikimi

Pasirodo, valdžia pradėjo nepasitikėti savo darbuotojais, todėl ir sugalvojo šią naują tvarką. Mat, darbuotojai, darbdavio manymu, buvo nesąžiningi ir kiekvienam užsigeidusiam išduodavo lojalumo kortelę, priskirdami pensininko nuolaidą – tiesiog iš galvos suvesdavo į kompiuterio programą išgalvotus šešis skaičius ir senjoro nuolaida – garantuota 🙂 Nejaugi gaila, kad daugiau žmonių galės pasinaudoti didesne nuolaida? Ir taip tarp visų tinklų vyksta nuolatinė kova už klientą, todėl, atvirkščiai, reikėtų džiaugtis naujais klientais. Bet, tikriausiai, tariamų pensininkų minia neplanuotai išaugo, todėl nuspręsta pradėti reguliuoti srautus.

Darbščiųjų rankų būrelis

Nauja tvarka užgulė darbuotojų pečius, nes duomenų rinkimo procedūra – neįprasta ir ne paprasta 😮

Kad “nepaimti” perteklinės asmeninės informacijos, reikia skenuoti tik vardą, pavardę ir pažymėjimo numerį, o visa kita informacija turi būti uždengta. Kadangi delnu neuždengsi ir į kopijavimo aparatą rankos neįkiši, rasta išeitis – iš “viršaus” atskriejo schema, kaip visa tai padaryti. Taigi, pirmiausia reikia pasigaminti trafaretą, kurio pagalba visi reikalingi duomenys matysis, o nereikalingi – uždengti. Kad būtų patogiau kopijuoti dokumentą, galima iškirptą trafaretą pritvirtinti lipniais lapukais. Kopijas galima daryti vaistinės patalpose – nesvarbu, ar ten, kur prekiaujama vaistinės prekėmis, ar ten, kur jos saugomos.

Patikimi?

Bet jeigu darbdavys nepasitiki savo darbuotojais, tai kodėl klientas turi pasitikėti, atiduodamas savo asmens duomenis, kad ir labai trumpam laikui? Nuo tos minutės, kai darbuotojas su pažymėjimu ir visa ten esančia informacija išnyksta iš kliento akių (daryti kopijos), konfidencialumas praranda prasmę. Ir nors vaistininkai pasižymi sąžiningumu, tai nėra pretekstas lengva ranka dalinti savo dokumentus su asmens kodais. Įmonės administracija įsipareigoja klientų duomenis saugoti itin atsakingai, tačiau plačiai nuskambėję atvejai, kai solidžios firmos nutekina asmens duomenis, verčia dar kartą susimąstyti ir gerai apgalvoti savo žingsnius. 

Kas atsakingas?

Ar pavyks nepriekaištingai laikytis įstatymo? Dėl darbuotojų trūkumo ir didelio darbo krūvio ne visi darbuotojai laikosi nurodymų, todėl ne vienas dokumentas jau yra nuskenuotas ar kopijuotas be jokių trafaretinių užsklandų. Toliau visa konfidenciali informacija per vežėjus keliauja į ofisą. Ten ją mato tikrai ne dvi ar keturios akys, tuo labiau, kad atostogų metu vieni darbuotojai dirba už kitus. O ir vaistinėse darbuotojų kaita vasaros metu (ir ne tik) gana didelė, todėl ateinantys laikini darbuotojai negaišta laiko su trafaretų karpymais, kiti, naujokai, net nežino, ką ir kaip turi daryti, todėl nesijaučia už ką nors atsakingi ar tuo labiau – kalti. Ir jeigu paaiškės duomenų vagystė, kas tuomet nustatys, kurioje grandyje ji įvyko? Ar tik vėl neliks kalti vaistinių darbuotojai, kurie privalėjo tai daryti ne savo iniciatyva 😕

Nuolaida ar duomenys?

Nuo šiol teks pasirinkti, kas yra svarbiau. Dabar, be farmacinės paslaugos suteikimo, bus privalu ilgai ir kantriai aiškinti apie asmens duomenų apsaugos įstatymus ir jų punktus. Tik kas norės jų klausytis? Senjorai, kurie ir taip įsibaiminę, kad kas nors jų neapgautų ar nepasisavintų asmens duomenų? Kaip pavyks juos įtikinti, kad tai tik formalumas, jei yra net tokių, kurie galvoja, kad kaimynas jį per sieną nuodija? Sakysit, tokių tik vienetai ir su jais geriau iš viso neprasidėti. Tačiau jie taip pat turi teisę į nuolaidas, jei tik to pageidauja.

Argi taip svarbu, galų gale, ar ta senjoro nuolaida bus priskirta 1000-čiui ar 10 000 klientų? Dažnai ta vienintele nuolaidų kortele, turinčia senjoro/neįgaliojo statusą, naudojasi trys ar keturios šeimos kartos – proanūkiai, anūkai, vaikai ir tėvai 😀 Gal netrukus darbdaviai pareikalaus ir šitą procesą griežtai kontroliuoti, reikalaudami, kad darbuotojai griežtai sutikrintų kliento tapatybę pagal dokumentą ir turimą kortelę tam, kad galėtų įsitikinti, ar ta vargana nuolaida jam priklauso pagal užimamą padėtį visuomenėje? 

Gerai, kad šiandien Lietuvoje yra ne viena vaistinė, todėl jei netenkina tvarka vienoje, galima ramiai kulniuoti į kitą. O darbdaviai lai ieško būdų, kaip lengvai atsikračius, bandyti vėl susigrąžinti prarastus klientus.

Stebuklų naktis

Dažniausiai stebuklai vyksta Kūčių naktį. Bet vaistinėse tai atsitinka žymiai dažniau. Išeini vakare iš vaistinės, palikęs lentynose vaistus ir galvodamas, kad ryte viskas bus kaip buvę. Dažną rytą viską ir randi savo vietose, išskyrus vieną – kainą. Iš vakaro Raniberl 150 mg tabletės kainavo 1,75, o ryte – jau 2,23. Argi ne stebuklas? Paskaičiavus, kiek šio vaisto dėžučių per dieną parduodama visuose filialuose, nesunku apskaičiuoti gryną pelną. Jeigu ir keitėsi šio vaisto didmeninė kaina pas tiekėjus, ji niekaip negalėjo padidėti jau įsigytom pakuotėm, kurių guli ne vienas, ir ne du šimtai. Čia kaip su degalais – pasaulio rinkoje nafta pabrango – pas mus Lietuvoje staiga talpyklose senų pigių likučių neliko nei litro, visi pardavinėjami nauja kaina. Bet jeigu nafta atpigo, mes dar ilgai pilame tuos senus brangius degalus, nes likučiai laaaabai dideli. Taip, pasirodo, ir su vaistais 🤥

Arba, homeopatinis vaistas Homeovox – įprasta kaina 4,94 EUR, o kai spausdini etiketę SUPER KAINA, tai pasirodo jau 5,15 EUR! Tai argi ne SUPER 👍

Ir pabandyk tada savo klientui įteigti, kad viskas šioje vaistinėje pagal sąžinę ir įstatymą. Pasitikėjimas išgaruoja kaip kamparas.

Gerai pagalvokite, ar tikrai jums dar reikalinga lojalumo kortelė? Na, nebent tik tam, kad taip akivaizdžiai nepastebėtumėte naktinių gudrybių. Vienas kitas pritaikytas procentas leis pamažu apsiprasti su netikėtai padidėjusia kaina.

Iš praeities…

Papasakosiu trumpą istoriją, kuri nutiko Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę. Veiksmas vyko maisto prekių parduotuvėje, ne valdiškoje. Tuomet kaip tik dygo komerciniai kioskai ir privačios parduotuvėlės, nes didelių prekybos centrų dar nebuvo. Visi šie prekybos taškai intensyviai dirbo ir nakties metu. Cukraus gal ir nepardavinėjo naktį, bet cigarečių ir alkoholio prekyba tiesiog karaliavo. Viename iš tokių centriukų dirbo keli mano pažįstami. Po darbo pamainos, žinoma, pasidalindavo naktiniais nuotykiais: tai auksą iš namų kas nors atnešdavo parduoti, tai apynauję japonišką aparatūrą iš namų atitempdavo, kad tik galėtų buteliuką įsigyti. Po kelių dienų žmonos  kaip viesulai įsiverždavo savo daiktų ieškoti, nes, matyt, žinodavo, kur jų turtas nuguldavo 🙃 Dienomis dirbdavo įprastas kolektyvas: kelios moterys, keli vyrai, vieni – prie dešrų, kiti – prie sveriamų produktų (miltai, cukrus, druska ir pan.), dar kiti – prie skerdienos. Savitarnos nebuvo, todėl kiekvienas turėjo savo asmenines valdas. Kas prie svarstyklių ką nors pritaisydavo, kas – prie cukraus nakčiai kibirus vandens pastatydavo (cukrus buvo sveriamas, todėl reikėjo, kad dieną jis būtų sunkesnis). Visi darė savo verslus. Nakčiai (nuo 20.00 val.) ateidavo po vieną vyriškį naktinei prekybai. Alkoholio niekas nepilstė ir neatidarinėjo vietoj, todėl triukšmo ir muštynių nebuvo. Bet vyko kiti dalykai. Panašūs į tuos, kurie dabar vaistinėse atsitinka… Ateina vietos pijokėlis nusipirkti butelį, skaičiuoja žvėrelius saujoj (tada buvo jau ne rubliai, bet dar ir ne litai, o taip vadinamos vagnorkės, pereinamoji valiuta žvėrelių pavidalu), bet žiūri, kad kaina jau ne ta, kokia buvo dieną. Aiškinasi, bet gauna paaiškinimą:

“Dabar jau kita kaina, nes visos parduotuvės užsidarę, tai kaina kyla”.

Kadangi pinigėlių neužtenka, eina pas sėbrus paimti trūkstamą sumą. Ateina po dviejų valandų, tiesia ranką su pinigais ir girdi:

“Trūksta, ar nematai, kad nuo 22.00 jau kita kaina, nes paklausa didelė.”

Nusispjauna žmogelis ir vėl kulniuoja atgal. Ateina 00.00 val. ir vėl mato kitą kainą. Ir vėl neužtenka… Prašo, kad pasigailėtų ir parduotų, deja, atskrieja balsas:

“Nuo vidurnakčio kita kaina, nes visi miega, o kažkam reikia dirbti ir užsidirbti”.

”Eikit jūs na…, žulikai”

rėžia ištroškęs pasiuntinys ir pradingsta tamsoje, be nieko… 😊