Vaistininko užrašai

Džiaugiamės galintys pasitarnauti žmonijos labui, spausdindami galimybių pasus. Neatsidžiaugia ir valdžia, nepailstamai viena ranka dalindama nurodymus, kita ranka rašydama rašinėlius apie vaistinių svarbą ir reikalingumą, dėkodama už darbuotojų kantrumą, supratimą. Kad mes kantrūs ir supratingi, kartoti nereikia, patys puikiai žinome. Šiuo atveju, gal aktualiau būtų ne liaupsės, o kiti strateginiai veiksmai – spausdintuvų kasečių savalaikis pristatymas bei darbo jėgos papildymas. Dabar gi keturi laukia galimybių paso, o penktam stovinčiajam potencialiam pirkėjui, kuris nori pirkti vaistų, trūksta kantrybė ir jis išeina kitur… Ir tai ne išimtis, greičiau tendencija, o tu, žmogau, būdamas vienas, nelabai ką gali ir pakeisti. Žinoma, kažkada tai baigsis. Tačiau eilinį kartą pasitvirtina neginčytina tiesa – vaistinėje negali darbuotis vienas specialistas. Suprantu, kad mes esame patys pačiausi, kiečiausi, ištvermingiausi, tačiau nesame batų parduotuvė, kurioje vienas darbuotojas vienu metu gali suspėti pakonsultuoti du tris ir daugiau klientų. Nesvarbu, kad tenka konsultuoti plaukų dažų ar lūpdažių suderinamumo klausimais, dažniau, visgi, bandome suderinti naudojamus vaistus, todėl papildoma galva nepamaišytų 👱🏻‍♀️👱🏼‍♂️👩🏻‍🦱 Bet apie ką aš čia sapalioju 😮 Jeigu yra kolegų, kurie vieni dirbdami savo pagrindinį darbą dar ir vakcinuoti tuo pačiu metu sugeba, tai atspausdinti 50 galimybių pasų per dieną turėtų būti vienas juokas. Tiesa, žmonės vaistininką, matyt, vis tiek laiko stebukladariu. Kitaip juk neateitų su tokiais keistais prašymais:

– Laba diena! Gal pas jus galima pasidaryti antikūnių tyrimą? Suprantate, man reikia GERO atsakymo. Nu, tokio, su kuriuo visur galėčiau patekti. Nedarote? Gaila, bet pas jus vis tiek daugiau galimybių yra. Gal žinote, kur galėčiau neoficialiai pasidaryti, kad man išduotų dokumentą su teigiamu antikūnių kiekiu? Aš jums paliksiu savo telefono numerį, jei ką, pranešite man.

Toliau dar įdomiau. Ta pati diena, tik kitas klientas, palinkęs per visą prekystalį šnabžda vos ne į ausį:

– O jūs girdėjote apie galimybę gauti galimybių pasą, kad esi vakcinuotas, bet iš tikro – nevakcinuotas? Aš girdėjau, kad yra tokių savanorių, kurie sutinka vakciną gauti ne vieną kartą, vis kita pavarde, bet, žinoma, už tam tikrą mokestį. Pagalvojau, kad jūs tai tikrai žinote, kurioje vietoje galima rasti tuos savanorius. Vaistinėse  lankosi visokio plauko tipeliai, gal kokį kontaktą turite. Mūsų yra penki asmenys, tai paliksiu telefonuką, jei ką, paskambinsite.

Na, sakyčiau, įdomi patirtis. O ir žmonės tokie neeiliniai 🤕

Nemažai istorijų apie galimybių pasų spausdinimą teko išgirsti ir iš kolegų. Vieniems jų tenka didesnis krūvis, kitiems – mažesnis. Beveik visi pasisako už tai, kad tikrai nėra sunku atspausdinti tą neįkainuojamą popierėlį. Tačiau jaučiama nuoskauda, kad kuo toliau, tuo labiau vaistinių darbuotojams yra primetinėjami papildomi darbai. Liūdniausia, kad tie darbai niekaip nesusiję nei su vaistų parinkimu, nei su farmacinės paslaugos suteikimu. Visiškai suprantama, kad vaistinė prieš 30 metų ir dabartinė vaistinė su joje esančiais darbuotojais skiriasi – farmacijos specialisto kompetencija didėja ir jis tikrai turi daugiau galių. Tačiau nereikėtų galutinai vaistinės paversti parduotuve ar kažkieno biuru. Konsultavimas, vaistų parinkimas, jų suderinimas, vakcinacija, kompensuojamųjų receptų pratęsimas ar dar kažkas, kas tikrai susiję su sveikata –  puiku. Bet popierių spausdinimas, verčiantis laukti rimtos pagalbos besitikintį gauti žmogų 🧐 Gal kitos vaistinės turi pastiprinimą, bet tikrai ne visos. Kolegos diskutuoja, kad tokiais veiksmais krautuvininkai menkina vaistininko profesiją. Kai buvo paskelbta, kad galimybių pasą žmogus galės atsispausdinti pas šeimos gydytoją, šie pasipiktino, kad nebus kada gydyti, jei užsiims tokiais darbais. Ir jie buvo teisūs. Nes sveikatos apsaugos sistema supuvusi, ji neveikia taip, kaip turėtų veikti – visi priversti užsiimti pašaliniais darbais (vieniems juos nuleidžia ministerija, kitiems – krautuvininkai), o pagrindinis darbas – gydyti ir konsultuoti ligonius lieka antrame plane. Beje, lėšų tokiems antraeiliams darbams taip pat nenumatyta nei valstybiniame, nei privačiame sektoriuje.

Kadangi dabar nemažai gydytojų konsultuoja telefonu, vaistinėse ligonių ženkliai padaugėjo – juk odos pakitimus, bėrimą ar žaizdas žymiai geriau parodyti vaistininkui tiesiogiai prieš akis nei gydytojui per telefoną ☎️ O kadangi vaistinių darbuotojų skaičius nedidėja taip, kaip mums norėtųsi, būtų miela, kad krautuvininkai, kurdami naujus darbus ir darbelius (nebūtinai susijusius su farmacija), pirmiausia išklausytų darbuotojų nuomonės. Nes dabar apie naujas privalomas pareigas dažnai sužinome iš žiniasklaidos arba paskaitę administracijos laiškus. Juk nei Vaistinių asociacijos pirmininkė, nei vaistinių tinklų direktoriai ir direktorienės, garsiai prieš visą Lietuvą pasisiūlę PADĖTI (žinoma, ne patys), nepuolė padėti savo darbuotojams. Žinoma, sėdėjimas minkštame fotelyje ir  pastovus reiškimasis žiniasklaidoje taipogi darbas 😃 Tik savotiškai kitoks. Manau, kad apie tą tikrąjį ponai ir ponios net nenutuokia, todėl linkiu jiems perskaityti vienos kolegės patirtį, kuri atskleidžia tą tikrąją vaistinės pusę:

“Jau po 17 val. Dirbu viena. Ką tik pritampiau klientui 135+135 sauskelnių iš sandėlio viršutinės lentynos. Suprakaitavusi grįžtu prie kasos. Žmogus paprašo GP (galimybių paso). Surandu jo duomenis. Bėgu į kabinetą pažiūrėt, ar spausdintuvas įjungtas. Tada pribėgu prie kasos. Nustatau “spausdinti”. Vėl bėgu į kabinetą paimti lapo… Gal ta ponia Gagė (vaistinių asociacijos pirmininkė) norėtų vieną dieną padirbėt vaistinej, o ne liežuviu malti?”

Gal jau tikrai atėjo laikas nustoti malti liežuviais ir baigti darbuotojams mokyklinius rašinėlius pagal trafaretą rašinėti? Pradėkite pagaliau galvoti ne tik apie save, bet ir apie tuos, kurie jūsų visus sumanymus vykdo 💎