Vaistininko užrašai

Jeigu jūs galvojate, kad kas nors pasikeitė vaistų ir papildų vartojimo ypatumuose nuo to laiko, kai rašiau prieš metus, tai klystate 🙂

Nors jums tai gal ir neaktualu (nebent tiems, kurie turi kažkokių įsipareigojimų savo artimiesiems ir turi finansuoti tuos „užpirkimus” vaistinėse), bet man labai norėtųsi, kad žmonės šiuo klausimu būtų labiau kategoriški ir labiau įsiklausantys į savo organizmą bei turintys tvirtą nuomonę.

Paskutinė savaitė buvo labai panaši į tą beprotišką laikotarpį, kai visi bandė atsisveikinti su litais. Buvo tokių dienų, kad eilė nemažėdavo valandą (iš 5-6 žmonių), ir buvo labiau panašu ne į eilę vaistinėje, o į eilę prie apelsinų senais tarybiniais laikais, nes žmonės atidžiai stebėjo, kad tik jiems užtektų pasirinktos akcijinės prekės 😀

Ir kuo labiau stebiuosi tais vis didėjančiais pirkimais, tuo daugiau žmonės išlaidauja 😕

Net pažįstami pradėjo stebinti. Kaip pažadėjau vaistinėje nupirkti prašomą prekę ir pasisiūliau pristatyti į namus, man atsakė, kad „nereikia, pati atvažiuos, nes dar norėtų ko nors daugiau nusipirkti”. Ir kai paklausiau, ko konkrečiai „daugiau”, tai atsakymas buvo:

„pažiūrėsiu, dar nežinau.”

😀

Tai šiek tiek liūdina, nes kas daugiau, jei ne aš, bent jau savo aplinkos žmones turėčiau įtikinti, kad daug ko jiems nereikia. Ir pasitaikius kiekvienai progai, aš bandau tai daryti, bet, pasirodo, nevaisingai…

Dažnai išgirstu klausimą:

„Jūs nežinote, ko man dar reikėtų pas jus nusipirkti?”

Gal ta vaistinės „aura” kažkokia ypatinga, kad žmonės jaučiasi kaip apkerėti?

Nors iš vaikystės kažkodėl ryškiausi atsiminimai taip pat iškyla iš vaistinės ir cukrainės 😀 Iš tų vietų, kur buvo maloniausia leisti laiką. Prisimenu tą specifinį vaistinės kvapą, kuris sklisdavo nuo gaminamų vaistų, tą tylą ir ramybę, kurios dabar vaistinėje ypač pasigendu, tą mėtinių tablečių skonį, kurių dabar jau nebėra ir vitamino C su gliukoze, kuris kainavo 6 kapeikas 😀

Lankydavausi su klasiokais ten beveik kiekvieną dieną ir vis ką nors pirkdavau (tai gliukozę, tai hematogeną, tai tas mėtines tabletes), po vieną daiktą, kad kitą dieną vėl galėčiau ten sugrįžti. Tada negalvodavau, ko ten einu kasdieną – ar, kad šalia mokyklos ta vaistinė buvo, ar kad pirkti labai patiko, ar kad pamokų namie nesinorėjo daryti? Neturiu atsakymo. Galiu tik konstatuoti faktines aplinkybes: šiandien aš vėl kiekvieną dieną esu vaistinėje, tik kitoje barikadų pusėje 😀

Neužilgo ateis gruodis, atnešdamas vienas iš gražiausių metų švenčių ir visi pasiners į kasdienes dovanų paieškas savo mylimiems ir gerbiamiems žmonėms. Iš patirties žinau, kad vienas iš paprasčiausių būdų ateiti į vaistinę ir išrinkti pigesnį ar brangesnį papildą.

Tai nėra blogai, jei tai tikrai reikalinga ir naudinga. Bet jei matote, kad pas tą žmogų yra daugybė nesunaudotų pakuočių, gerai pagalvokite, ar reikia dar vienos. Geriau nupirkite juodo šokolado plytelę 😉