Vaistininko užrašai

Žmonių poelgiai nėra nei pastovūs, nei nekintami. Ištikimas tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės. Ypač, mūsų darbe.

Na, pavyzdžiui, vieną dieną gauname informaciją, kad vieno gamintojo vaistams nuo šiol bus suteiktas aukščiausias reitingas, o tai reiškia, kad kuo daugiau parduosi šių vaistų, tuo bus didesnis priedas prie algos. Vaistai – kokybiški, gamintojas – patikimas, tad sunkumų kaip ir nėra. Todėl daugelis elgiasi taip, kad ir savas biudžetas nenukentėtų, ir klientas būtų patenkintas.

Tačiau, po kelių mėnesių padėtis keičiasi. Nes nuo šiol prioritetas turi būti teikiamas kito gamintojo vaistams. Ankstesnis gamintojas krenta į trečią poziciją, o į pirmą įsiveržia įmonę kažkuo suviliojęs naujasis. Kaip tikros Karališkos Askoto žirgų lenktynės Anglijoje!

Lenktynės, tai lenktynės. Bandome užimti geras pozicijas reitingų lentelėje, todėl savo klientus bandome pripratinti prie kitų vaistų. Žinoma, kliento pasirinkimas, bent jau man, lieka pirmoje vietoje. Bet jei žmogus abejoja, reikia padėti jam susigaudyti ir pagrįsti, kuo vienas vaistas yra pranašesnis už kitą (kaina, kokybė, efektyvumas, populiarumas ir pan.)

Staiga, kaip paskutiniu metu Lietuvoje tapo įprasta, sutrinka vartoto vaisto tiekimas. Ir nėra jokių galimybių jo užsakyti. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba paskelbia, kad vaistas vėl atsiras po 1-2-3 ar 6 mėnesių, o šiuo metu alternatyva – kito gamintojo ar kito stiprumo vaistai. Ką gi, vėl ligonį pratini prie kito gamintojo 😀 Bet po tokių eksperimentų žmogus pradeda įtariai žiūrėti. Ir tai visiškai suprantama. Aišku, svarbiausia, kad jis iš viso gauna, bent jau alternatyvių vaistų.

Praeina dar kažkiek laiko ir, platintojas ar gamintojas, ligonio vartoto vaisto nusprendžia neperregistruoti, todėl išparduodami likučiai ir…Finita la Commedia… vėl teks ieškoti geriausio pasirinkimo, nes Lietuvos rinkoje vaisto paprasčiausiai neliks.

Eina laikas, ligonis geria vaistus, jau kitus, kai Sveikatos apsaugos ministerija sugalvoja išimti iš kompensuojamų vaistų sąrašo tam tikrus vaistus (pvz., originalą). Ligonis prašo senų, jo anksčiau vartotų, deja, paaiškinam, kad juos reikia pirkti už pilną kainą. Vieni perka, kiti – renkasi vėl naują vaistą 🙂

Šiek tiek situacija nusistovi vietoje, kaip vėl koks perkūnas iš giedro dangaus: susipyko pirkėjai ir tiekėjai, greičiausiai dėl nepakankamo uždarbio, ir to gamintojo vaisto nuo šiol vaistinėse iš viso nebus. Gerai, kad nors kitose vaistinėse bus, nes anie matyt tenkinasi mažesniu pelnu, todėl bendradarbiavimą tęsia. Iškenti ir šiuos nepatogumus, nes vaistų pasirinkimas yra gana didelis. O, žiūrėk, po pusmečio jau vėl tie vaistai guli stalčiuje 😀

Ką gi, ramiai sau dirbi kaip dirbęs, kol netyčia pamatai, kad iš aukšto reitingo pozicijos vėl į žemesnę nukrito prioritetinis vaistas, o jo vietą užėmė naujas. Patikėkite, dabar rašant mane ima juokas, bet tuomet būna labai nejuokinga 🤨 Kaip elgtis? Nemanau, kad padaręs ką nors bloga, gali pasislėpti, nes, pasislėpęs nuo kitų, nepasislėpsi nuo savo sąžinės. Todėl spjauni į tuos reitingus ir nustoji knisti protą klientui. Nes toks blaškymasis tau pliusų nepriduoda. Pasitikėjimo – taip pat.

Be to, kaip sako Rytų išmintis:

Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį.

O ką daryti tiems darbuotojams, kurių vadovai liepia rašyti pasiaiškinimus, kodėl pardavė ne tą vaistą? Nes beveik kiekvienas vaistinių tinklas turi savo favoritų sąrašą, kuriame figūruoja ne tik garsių gamintojų vaistai, bet ir kažkur pagaminti, o supakuoti Lietuvoje ir tokiu būdu tapę savais.

Tada ir sunku nuspręsti, kas yra nuoširdaus, doro ir tauraus poelgio šaltinis – sąžiningumas ar geras apskaičiavimas.

Kita vertus, tik lopšį ir karstą sukala kiti, gyvenimą kali pats 😀