Vaistininko užrašai

Kad mūsų Sveikatos ir Farmacijos sistemoje kažkas negerai, nujaučiau jau anksčiau. Tačiau šią savaitę pasirodęs straipsnis vieno mūsų didmiesčio dienraštyje mane dar labiau nuliūdino. Šiame straipsnyje vienas lietuvis farmacininkas, šiuo metu dirbantis savo vaistinėje Londone, labai niūromis spalvomis nutapė apgailėtiną Lietuvos vaistų pirkimo – pardavimo sistemą. Nelinksma dėl to, kad jo pasakojime yra daug tiesos, o gal net ir viskas. Šiandieną dirbti vaistinėje yra labai sudėtinga (beje, kaip ir daugelyje privačių įmonių, ypač kai reikia daug bendrauti su klientais) dėl daugelio sąlygų. Pirmiausiai, dėl pirkėjų nepasitenkinimo, kuris kyla dėl aukštų vaistų kainų, tada – dėl nesibaigiančių darbdavio nurodymų ką ir kaip pardavinėti. Toliau – vis didėjantys pardavimų planai, kuriuos sunku įvykdyti. O nuo jų priklauso daugelio darbuotojų atlyginimas. Kuo mažiau parduodi, tuo mažiau uždirbi ? O gyventi padoriai mes juk visi norime, ne tik mūsų darbdaviai. Dažnai manęs paklausia, kodėl aš pasirinkau tokią profesiją, nes paklausius įspūdžių iš darbo dienos, atrodo, kad tas darbas tikrai ne svajonių. Tada atsakau, kad kai reikėjo rinktis profesiją ir kai pradėjau dirbti šį darbą, viskas buvo kitaip. Vaistų kainos buvo labai mažos, žmonės pirko tik tai, ką parašydavo gydytojai, vitaminus gaminome patys, jie nebuvo įmantrūs, bet puikiai tiko ir vaikams, ir suaugusiems ir svarbiausiai – galėjo įpirkti kiekvienas. Jokių reklamų nebuvo ir žmonės vartojo tai, ko jiems tikrai reikėjo. Žinoma, buvo ir deficitinių prekių. Bet net ir šiais laikais turime deficitinių vaistų.

Taigi, nėra ko gręžiotis atgal ir gailėtis dėl to, ko negali pakeisti. Visada turėjau svajonę – atsidaryti savo vaistinę. Net ir pradėjus kurtis vaistinių tinklams vis dar puoselėjau tą mintį, vis dar naiviai tikėjau, kad sugebėsiu tai padaryti. Tačiau lyg viesului įsisukus „krautuvininkams”, svajos pradėjo dūžti. Supratau tai tada, kai vienas po kito, lyg maro metu, pradėjo kristi privačios vaistinės – ne tik pavienės, bet ir turėjusios dvi, tris ir daugiau filialų. Neatsilaikė nelygioj mūšio kovoj. Dabar galvoju, gal ir gerai, kad nesuspėjau? Nes nėra skaudžiau matyti, kaip miršta tavo puoselėtas ir daug vilčių teikęs kūrinys.

Taigi, nuo neišsipildžiusių svajonių grįžkime į realybę, o tuo pačiu ir į mano minėtą straipsnį. Ten paliesta daug skaudulių. Tai liečia ir sergančiuosius, ir mus, dirbančiuosius vaistinėse. Žinau, kad visur gerai ten, kur mūsų nėra. Tačiau visai būtų smagu už savo nelengvą darbą būti įvertintam. Man nereikia algos kaip Londone, kur vaistininkas (kaip rašoma) gauna 900 – 1000 svarų per savaitę (!!!). Tegul man tiek moka už mėnesį ? dirbant vienu etatu. Labai teisingai pastebėta, kad vaistininkai Lietuvoje uždirba beveik tiek pat, kaip ir prekybos centro kasininkas. Pacituosiu ištrauką iš straipsnio, kurią norėčiau pakomentuoti plačiau:

Iki ko nusirito Lietuvos farmacija? Argi etiška siūlyti ligoniui pigesnį vaistą? Londone aš galiu patarti, kuris vaistas ir kaip veikia, bet negaliu jo skirstyti pagal kainą. Tai tolygu turgui, prekybai mėsa, duona, sūriu. Labai primityviai, vergovinės santvarkos mąstysena suvokiama, kad vaistai yra verslas, kurio principas – pirk ir parduok.

Ir dar viena citata:

Buvau priblokštas, išgirdęs, kad Lietuvoje į vaistines ketinama siųsti ligoniais apsimetusius kontrolierius. Prie kiekvieno specialisto, diplomuoto vaistininko rengiamasi pastatyti po prižiūrėtoją?

Taigi, seniau darbdaviai samdė slaptus pirkėjus, kad įvertintų, ar mes gerai dirbame, dabar atėjo laikas valstybei mus patikrinti, ar lojalūs mes jai esame. O kada ateis laikas, kai kažkas patikrins ir vaistinių kūrėjus, ir vaistų tiekėjus, ir pačią valstybę? Ir nustatys, kas žaidžia nesibaigiančius nešvarius žaidimus? Papasakosiu šios dienos įvykį, kuris susijęs su SAM nurodymais pasiūlyti ir parduoti pigesnį vaistą.

Atėjo į vaistinę ~65 metų moteriškė nusipirkti kompensuojamų vaistų nuo padidėjusio kraujo spaudimo. Ant recepto priklijuotas gydytojo lapelis su rekomendacija, kurios firmos vaistą jai privalu įsigyti. Kodėl ne rekomenduojama, o privalu? Tuoj paaiškinsiu. Mat praeitą kartą moteriškei vaistinėje buvo pasiūlytas pigesnis analogas ir ji sutiko su šiuo pasiūlymu. Praėjus mėnesiui, ji sugrįžo pas savo gydytoją vėl išsirašyti vaistų. Tada gydytojas ir pamatė, kad ji nusipirko ne jo „rekomenduotą” vaistą, o kitos firmos analogą. Įvyko labai nemalonus pokalbis (bent jau taip teigė klientė), gydytojas išrašė vaistus, vėl priklijavo reklaminį lapuką (neskelbsiu tos firmos, nors ji ne pačiais gražiausiais būdais bando išsikovoti vietą po Lietuvos saule) ir pasakė:

Aš nesuprantu, kodėl jūs nusipirkote ne tuos vaistus, kuriuos aš liepiau?! Ar suprantate, kad kenkiate savo sveikatai pirkinėdama visokias nesąmones! Ne vaistininkas sprendžia, ką jūs turite gerti, o aš. Ir jeigu nepirksite šių vaistų, aš neatsakau už jūsų gydymą!

Ta moteriškė vos neverkdama klausia mūsų patarimo, ką jai daryti. Sakau, pirkite tada tą vaistą, kurį jums primygtinai siūlo, nes čia jau gaunasi konfliktas tarp trijų asmenų. Bet ji nenori, nes nepasitiki tuo gydytoju. Jai įtarimą kelia jau vien tai, kad jai liepta tą vaistą įsigyti klinikoje esančioje vaistinėje. Ligonė nepaklausė ir atėjo į visiškai nesuinteresuotą vaistinę, kad išsiaiškinti susidariusią situaciją. Aiškintis buvo labai sudėtinga, užtrukome apie 30 min., buvo parodyti visi variantai, aptarti visi gamintojai, esantys sąraše, kuo daugiau šnekėjau, tuo daugiau buvo klausimų, kol ji visiškai pasimetė, galiausiai pasimečiau ir aš, nes kai toks kategoriškas gydytojo požiūris, tai neaišku, kaip turėtume elgtis ir mes. Finale, moteris nusipirko vėl kitus vaistus (toks buvo jos pasirinkimas), bet taip ir liko paskendusi savo abejonėse, koks vaistas GERIAUSIAS IŠ VISŲ.

Kita situacija:
Vėl vaistinė, vėl moteris, vėl kompensuojami vaistai. Kadangi mes privalome siūlyti pigiausią vaistą, taip ir padarau. O ji man piktai atkerta:

Klausykite, o kodėl jūs man siūlote pigiausią?! Ir kodėl jūs norite pakeisti mano vartojamus vaistus? Jums tikriausiai naudinga!!!? Dabar jau niekuo negalima pasitikėti!

Dar kitas atvejis:
Aplinkybės tos pačios, tik pirkėjas kitas ? Kai pasiūlau pažvelgti į ekraną, kad pasirinkti pagal kainą vaistus, jis piktai man atšauna:

Ką jūs čia man rodote?! Pirma, aš nieko nematau, antra, aš čia nieko nesusigaudau, ir trečia, duokite gi pagaliau man tą, ką išrašė gydytojas!

Žinote, būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Po tokių komentarų ir replikų kurį laiką niekam nieko nesiūlau keisti, nebent, kas nors pasidomi lygiagrečiais vaistais pats. Ir jeigu po tokių klientų užeis slaptasis valstybės agentas, tai gali būti, kad aš susimausiu, o tai reiškia, kad pagal mūsų Sveikatos ministrą – nepasiūlysiu pigesnių vaistų ?

Todėl baltai pavydžiu kolegai, kuris rado savo laimę Anglijoje. Ir jeigu ta sistema, kuri ten sėkmingai gyvuoja, būtų ir pas mus, jis, tikriausiai, sugrįžtų į gimtinę. O kol kas mums belieka tik tikėtis ir laukti geresnių laikų. Gal ir Marijos žemėje kažkada saulė nušvis kitom spalvom??