Vaistininko užrašai

“Sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo”

V. Čerčilis

Šiandien nemažai žingsnių nužingsniuota farmacijos sektoriuje, tik ar tie žingsniai buvo sėkmingi, ar ne, spręsti teks vėliau, kai vertinsime pasekmes. 

Išties, daug prieštaringų sprendimų priimta, kurie palietė ar dar palies dažną Lietuvos gyventoją. Pradėsiu nuo paskutiniojo, šviežiausio 🙂 Šį kartą būsiu tik aktualijų apžvalgininkas ir nestovėsiu kurioje nors barikadų pusėje.

Sveikatos apsaugos ministerija ir didieji vaistinių tinklai

Mūšis dėl valstybinių vaistinių steigimo prieš vaistinių tinklus buvo nesėkmingas, tačiau karas (kaip sako valdantieji) dar nepralaimėtas. Didelis noras įsteigti valstybines vaistines kilo iš ne ką mažesnio noro sumažinti vaistų kainas. Ar tai būtų pavykę, artimiausiu metu nesužinosime, tačiau sužinosime, kiek sąžiningi buvo tinklai, pasisakydami prieš tokių vaistinių atsiradimą bei teigdami, kad Lietuvoje ir taip daug vaistinių (100 tūkst. gyventojų tenka 48 vaistinės, o ES vidurkis yra 25-27 vaistinės), o dirbtinai padidintas vaistinių tankumas, tikėtina, daliai dabar veikiančių vaistinių reikštų veiklos pabaigą. Tikrai, vaistinių Lietuvoje labai daug, tačiau ar didieji vaistinių valdytojai planuoja sustoti ir daugiau jų nebekurti? Vardan konkurencijos, vardan mažų privačių vaistinių išlikimo. Ar laikysis tos pozicijos, kad konkurenciją sunkiausiai ištvers mažesnės vaistinės, todėl išliks sąžiningi ir atsidarius naujai gydymo įstaigai, iš visų pastato pusių nepradės kirsti angų ir daryti naujų įėjimų? Dabar gi, beveik ant kiekvienos gydymo įstaigos pastato galima pamatyti tris – penkis skirtingų tinklų vaistinių pavadinimus.

Vaistininkai ir farmakotechnikai/vaistininko padėjėjai

Nuo kitų metų sausio 1 dienos vaistinėje privalės dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas. Šios permainos palies nemažą dalį farmacijos specialistų. Taigi, šis pasikeitimas taip pat padalino Lietuvą į kelias dalis. Kaip niekada vieningi buvę vaistinių darbuotojai staiga tapo nesutaikomais priešais (gerai, kad ne visi 🤓). Tiesą sakant, netikėjau, kad tokia priešprieša vyrauja aplinkui. O paskutiniai perskaityti komentarai šia tema, visai išmušė iš vėžių 😕:

“Mane piktina farmakotechnikų skleidžiama panika. Nuomonė, kad bus sunku prisivilioti vaistininkus į mažus miestelius, yra klaidinga. Aš pati esu vaistininkė, gyvenu kaime ir šiuo metu noriu grįžti iš motinystės atostogų, tačiau mano vietoje jau dirba mažiau kvalifikuota farmakotechnikė”

Tai tik viena nuomonė iš daugelio. Vaistininkai piktinasi ne tik dėl tariamai “prarastų” darbo vietų, bet ir dėl vienodo atlyginimo, didesnio darbo krūvio (konsultuojant vaistininko padėjėją ir prižiūrint jo darbą), dėl kvalifikacijos stokos, atsakomybę už farmakotechnikų padarytas klaidas ir t.t.

Ką galiu pasakyti šiuo klausimu? Klaidas daro visi – tiek vaistininkai, tiek ir jų padėjėjai. Mokslo laipsnis negarantuoja aukšto lygio aptarnavimo ar įgytų žinių demonstravimo. Teko universitete studijuoti su keliais kolegomis, kurie nepasižymėjo nei kruopštumu, nei atsakingumu, nei žinių troškimu. Nedėjo daug pastangų, neinvestavo savo laiko ir nepersistengė paskaitų ir atsiskaitymų metu, tačiau taip pat gavo diplomą, kuriame parašyta Magistro laipsnis. Nežinau, kurį labiau rekomenduočiau savo pažįstamiems žmonėms – ar tą su magistru, ar savo profesiją mylintį ir darbui atsidavusį bakalaurą 🤔

Dėl atlyginimo proporcijų reikėtų kaltinti ne vienas kitą, bet darbdavius, kurie niekada nevertino savo darbuotojų ir šiandien tiek vieniems, tiek kitiems specialistams moka apgailėtinas algas. Žinoma, tie, kuriems teko kelti kvalifikaciją, sumokėjo savo kainą: atidavė nemažus pinigus už tęstines studijas, aukojo brangų laiką, kurį galėjo skirti artimiems žmonėms. Ne visi, deja, turėjo tuos pinigus. Ne visiems darbdaviai suteikė paskolas arba kompensavo studijas. Ne visi galėjo palikti savo darbo vietas rajonuose ar kaimuose ir išvykti į didmiestį. Aišku, buvo ir tokių, kurie nematė reikalo kažką keisti savo gyvenime. Kiekvieno kažkada padarytas sprendimas dabar turi savo kainą. Reikia suprasti ir tuos, kurie iš karto rinkosi studijas universitete. Penkeri metai dieninių studijų taip pat pareikalavo tam tikrų aukų, todėl besiveržiantis pyktis yra natūrali išraiška. Bet kuriuo atveju, reikia išlikti žmogiškiems. Ir vieningiems. O gera atmosfera darbe padės lengviau atsilaikyti prieš nesiliaujantį darbdavių spaudimą. Nereikia pamiršti: kur du pešasi, trečias laimi 🥇🏆

Sveikatos specialistai ir farmacininkai

Ačiū Lietuvos medikams tarė visa Lietuva, o Vyriausybė suteikė 200 € kompensaciją sveikatos priežiūros specialistams, kurią šie galė išleisti poilsio ir sveikatinimo paslaugoms. Iš pradžių niekas nekėlė triukšmo ir nereiškė pretenzijų dėl šio sprendimo. Tačiau vis labiau apie tai rašant ir šnekant, nepasitenkinimas kilo kitų sveikatos specialistų tarpe, kurie nebuvo įtraukti į šį sąrašą. Tai palietė odontologus, jų padėjėjus, burnos higienos specialistus, na, ir žinoma, farmacininkus, dirbančius vaistinėse. Tuomet Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinė sąjunga nutarė kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu suteikti vaistinių darbuotojams tokias pačias privilegijas, kaip ir tiems, kurie pirmoje fronto linijoje grūmėsi su COVID -19. Ministerija tam neprieštaravo, tačiau galutinį sprendimą turėjo priimti ekonomikos ir inovacijų ministerija. Pasitarę, padiskutavę, vėliau pasikvietę ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovus ir įvertinę jų išsakytus argumentus bei ribotą biudžetą, bendru sutarimu NUTARĖ, kad šiame priemonių (200 €) įgyvendinimo etape FARMACIJOS SPECIALISTAI NEBUS ĮTRAUKIAMI Į PASLAUGŲ GAVĖJŲ SĄRAŠĄ 😕

Esmė ne tame, kam davė, o kam nedavė. Medikai tikrai aukojo ir dalino save tiems, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai. Keistas yra biurokratų motyvas – neskirti, nes “…biudžetas yra ribotas – 10 mln. eurų – ir visi turintys medicinos srities išsilavinimą ar dirbantys su asmens, visuomenės sveikata, sveikatingumu tiesiog negali būti įtrauktas į gavėjų sąrašą. Be to, tai iškreiptų pagrindinę šios priemonės esmę – atsidėkoti asmenims, dirbusiems sveikatos apsaugos srityje, COVID-19 pandemijos metu…”,- taip pakomentavo viceministrė. Tačiau ar ta ministrė ir jos šutvė žino, kad šia kompensacija sėkmingai pasinaudojo tie, kurie neturėjo jokio tiesioginio kontakto su virusu? Visi, kurie turėjo ar turi galiojančią licenciją, gali registruotis nurodytais paslaugų teikėjų adresais ir rinktis sau tinkantį poilsio paketą. Taip sėkmingai tą paslaugą pasiėmė ne tik esantys vaiko auginimo priežiūros atostogose, bet ir registruoti darbo biržoje, tačiau turintys GALIOJANČIĄ mediko, slaugytojo, akušerio licenciją ir didžiojo piko metu ramiai sėdėję prie TV ekranų. Va taip nusprendė biurokratai, kurie “dėl riboto” biudžeto pasiskyrė sau  ne 200 € , o 2000 € ir daugiau priedų 😷

Ministras ir ligoniai

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos paruoštą tvarką, arterine hipertenzija sergantiems pacientams nuo  kito mėnesio bus rekomenduojama skirti ne tą kompensuojamą vaistą, kuris labiausiai tinkamas konkrečiam žmogui, bet tą, kuris tuo metu vaistų klasėje nurodytas pigiausiu. Tiesa, šis vaistų paskyrimas bus rekomendacinio pobūdžio, gydytojas lyg ir bus laisvas apsispręsti dėl galutinio savo sprendimo, todėl ligoniai turėtų išlikti ramūs. Tačiau yra vienas BET. Pigiausius vaistus pacientams išrašančius medikus žadama papildomai skatinti 💶 Taigi, kiek bus gydytojų, kurie parduos sąžinę, tik laiko klausimas.

Pigiausio vaisto epopėją išgyvena ir kitomis ligomis sergantys pacientai. Keleri metai atimta pasirinkimo teisė iš eilinio Lietuvos piliečio. Gerai toleruojami originalūs vaistai buvo pašalinti iš kompensuojamųjų vaistų kainynų, o nusprendusiems jų nekeisti neaiškių gamintojų pakaitalais, teko mokėti pilną vaisto kainą, nes ministrui ši kaina pasirodė per didelė, kad įtraukti vaistą į sąrašus. Nepalikta galimybė didesnę originalaus vaisto dalį leisti sumokėti pirkėjui, o likusią sumos dalį padengti iš valstybės kišenės.

Pigiausio vaisto skyrimas suskirstė žmones į laiminguosius ir nelabai: vieni turi teisę pasirinkti, kiti – ne. Vieni suspėjo į nuvažiuojantį traukinį, kiti – ne. Net teismai nesugebėjo sustabdyti šios savivalės vieno žmogaus, kuris nusitaikė į tūkstančius 😕

Epilogas

Ministras, po daugelio blaivaus gyvenimo metų užsuko į barą ir atsisėdęs prie staliuko užsisakė konjako…

Po dešimties minučių padavėjas jam atnešė taurę degtinės.

Ministras: tai aš juk prašiau KONJAKO !

Padavėjas: o koks jums skirtumas? Juk veiklioji medžiaga tai ta pati! Be to, pagal mūsų bare nustatytą tvarką, pirmą kartą mus aplankiusiems klientams mes patiekiame pigiausią su ta pačia veikliąja medžiaga produktą 😀