Vaistininko užrašai

– Ar priimate senus vaistus? 

– Taip, priimame.

– Ar galiu atnešti?

– Taip, galite drąsiai nešti čia ar į bet kurią kitą vaistinę. 

– Tada atnešiu.

– Gerai, tik nepamirškite pasiimti papildomo maišelio, rūšiuosime kartu, nes vaistinės priima tik vaistus, o jūs linkę sunešti viską, kas tik šauna į galvą – kremus, papildus, tuščius buteliukus, sudužusius gyvsidabrio termometrus ir dar bala žino ką 🙂

Kodėl tai parašiau? Todėl, kad žmonės iš tiesų nežino, ką jie turėtų grąžinti į vaistines. Retai būna, kad atsineštame maišelyje gulėtų kelios pakuotės vaistų, kurie jau nebegalioja, arba, tiesiog, atlikę nuo kito žmogaus, kuriam jau jų nebereikės. Dažniau pamatome kokio nors prekybos centro maišelį, plyštantį nuo visokiausių gėrybių. Tarp tų gėrybių randame ir keletą vaistų 😀, o visa kita…Reikėtų pamatyti! Žinoma, tokie radiniai dažniausiai atkeliauja iš vyresniosios kartos piliečių. Kartais pagalvoji, kad žmogus susimaišė ir vietoj šiukšlių konteinerio, pasinaudojo vaistinės paslaugomis, nes maišelyje randame net panaudotų vatos gabalėlių, kurie buvo naudojami leidžiant vaistus. Arba priskretusių pipečių ar panaudotų vienkartinių pirštinių ir apsauginių kaukių. Taigi, papildai – dar ne pats didžiausias blogis, bet… Niekas nenori knaisiotis po šlamštą, kuriam, galbūt, kokie 50 metų. Todėl bandome auklėti žmones švietimo keliu. Kai esi priverstas atskirti vaistus nuo viso kito, pats nustembi, kiek nedaug pasilieka vaistinėje.

Ką sako statistika?

19,4 tonų – tiek pernai iš gyventojų surinkta pasenusių ar nebereikalingų vaistų. Tai yra net 5 tonomis daugiau nei prieš keletą metų, skelbia Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Specialistai džiaugiasi, kad gyventojai atsakingiau rūšiuoja atliekas. Aš kažkodėl manau, kad žmonės ne atsakingiau rūšiuoja, bet vis dar neracionaliai perka ir vartoja, todėl jų nuolat daugėja.

Išlikę įpročiai

Kaupti daiktus – sovietmečio palikimas. Kad tai tiesa, byloja atneštų maišelių turinys. Ten galima rasti buteliukus nuo jodo ar kseroformo miltelių, kurių pagaminimo data, pvz. 1973 metai! Daugelio vaistų pavadinimai parašyti rusų kalba, o kainos net ne litais, o rubliais, tiksliau, kapeikomis, nes vaistai buvo pigūs. Vaistų asortimentas nebuvo platus, tačiau eiliniam susirgimui gydyti, užteko. Labiau buvo vartojami gamybiniai vaistai, kuriuos gamino bene kiekviena vaistinė. Vaistų kaupti gal ir nebuvo populiaru, tačiau kiti įsigyti deficitai dar ir dabar ne pas vieną guli kokiam apdulkėjusiam kampe. Taigi, kaupimas išliko daugelio sąmonėje net ir šiam laikmečiui. 

Naujo sąrašo vaidmuo

Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir nauja kompensuojamų vaistų tvarka, kai vaistų sąrašas nuolat keičiamas. Žmonių baimė likti be įprastų vaistų yra visiškai suprantama. Ne vienas patyrė lengvą šoką, kai naujame sąraše jų vartojamų vaistų neliko. Todėl kitą kartą žmogus jau gudrauja. Jeigu naujam sąraše išliko bent vienas jo mėgstamas vaistas, jis gydytojo prašo išrašyti maksimaliam laikotarpiui, pvz., 6 mėn. Gerai, jei per šį laikotarpį vaistai nesukels jokių šalutinių reakcijų ar neduok dieve, žmogus nepasimirs. Vaistai bus suvartoti sąžiningai ir pagal nurodymus. 

Kita naujovių problema – nuolatinis vaistų trūkumas. Kai sąraše liko tik keli gamintojai, jų siūlomų vaistų visiems nepakanka. Ištisomis savaitėmis vaikščioti po vaistines ir klausinėti, kada jau pagaliau atsiras tie reikalingi vaistai, išbandymas ne menkas. Todėl kitą kartą vėlgi gydytojo prašoma išrašyti kuo ilgesniam laikotarpiui, kad (jei pasiseks)  bent jau pusę metų būtų ramu.

Reklama ir stebuklingi išgijimai

Reklamos vaidmuo yra galingas. Ne kartą rašiau, kaip po TV sveikatos laidos, kitą dieną žmonės traukia į vaistines ieškoti tų stebuklingų piliulių, apie kurias kalbėjo garsūs daktarai ir žymūs žmonės. 

LR Farmacijos įstatymas skelbia, kad vaistinių preparatų reklama turi būti neklaidinanti ir objektyvi, kad vaistiniai preparatai turi būti reklamuojami taip, kad visuomenei būtų aišku, jog tai yra reklama, draudžiama teigti, kad vaistinį preparatą vartoti pataria mokslininkai, pateikti konkrečią ligos istoriją, kuri galėtų tapti prielaida gyventojams patiems klaidingai diagnozuoti ligą, nurodyti, kad vartojant reklamuojamą vaistinį preparatą pagerės sveikata, veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus.

Ar visada laikomasi tvarkos, tikrina atitinkamos institucijos. Vaistininkų tikslas – įtikinti klientą, kad Ibuprom,  Ibumetin ar Nurofen yra praktiškai tas pats, todėl nebūtina pirkti tik todėl, kad vieno iš jų šiandien kaina – ypatinga, nors kitas – mėtosi namie dar net nepradėtas (irgi kažkada pirktas su akcija). Užduotis išties nelengva, nes darbdaviui reikia REZULTATO ir kuo daugiau prekių viename kvite, nesvarbu, kad tai bus penki ibuprofenai skirtingose pakuotėse 🙂 Todėl stebėtis didėjančiais pasenusių vaistų kiekiais labai stebėtis nereikėtų ir priežasčių giliai neieškoti – visa tai puikiai atsiskleidžia mūsų kasdienybėje.

Akcijos

Vienai kitai tonai šiukšlių reikėtų priskirti ir senjorų dienas, laimingas valandas, asmeninius pasiūlymus,  įvairias loterijas, 2+1 formulę ir t.t.

Ko verti žodžiai: “Kas pas jus šiandien pigiau?”, “Ką čia man šiandien siūlote su nuolaida?”, “Jeigu tokia puiki akcija, tai duokite 5 dėžutes, vis tiek išgersiu kažkada”. O jeigu neišgersite? O jeigu jums blogai pasidarys ir nuo tos vienos dėžutės, tai kur dėsite likusias keturias? Reikėtų nepamiršti, kad vaistas turi ne tik pagaminimo, bet ir galiojimo datą 🙂, todėl sandėliuoti ir ruoštis karui tikrai neverta. Tuo labiau, kad bent jau eilinių vaistų gausite bet kuriuo paros metu ir ne tik vaistinėse…

O akcijos… Dažnai tai tik optinė apgaulė 😮

Savigyda

Lietuvoje yra ne tik 3 milijonai (dabar jau ženkliai mažiau) krepšinio specialistų, bet tiek pat ir gydytojų bei vaistininkų. Lėtinėmis ligomis sergančiųjų pasitarimo vieta dažnai būna poliklinika, vaistinė ar suolelis šalia laiptinės. Visuotinis vaistų dalijimasis prasideda būtent čia. Pažvelgus iš vienos pusės, atrodytų, kad išmetamų vaistų kiekis šiuo atveju turėtų mažėti: mirė ligonis, jo vaistai greitai atsiduria kitoje kišenėje, nusipirko kaimynė, išbandė, tai ir kitai tabletę kitą pasiūlys. Bet iš kitos pusės, žmogus, paklausęs kaimyno patarimo, kuris jam nesunkiai diagnozavo ligą, nusiperka vaistų savarankiškai ir pradeda gydytis. Tačiau kaimynas neserga cukriniu diabetu ir neturi širdies problemų, todėl ir neigiamų vaisto reakcijų išvengia, o ligoniui – rimtos problemos gali prasidėti. Tuomet vaistai dedami į šoną, kol visai užmirštami.

Arba, žmonės, kurie mėgsta ligą nusistatyti internetu. Ypač tai aktualu kalbant apie odos ligas. Prasideda eksperimentai su tepalais ir savo oda. Perka vieną, tepa – nepadeda, meta lauk, perka kitą, nepadeda, meta lauk (arba atiduoda kam nors), perka trečią, apsigydo laikinai, vėl perka naujesnį ir taip be galo, be krašto.

Taigi, po metų atneša krepšelį išvarvėjusių ar perdžiūvusių tepalų naikinimui.

Vaistinių rūpesčiai

Šiame procese (nenaudojamų vaistų kaupime) intensyviai dalyvauja ir vaistinės. Ne tik priimdamos naikintinus vaistus iš gyventojų. Kiekvieną mėnesį prie gyventojų suneštų kilogramų galima pridėti ir kelis kg vaistinių sukauptų netiektinų vaistų. Beje, kuo dažniau keičiamas kompensuojamųjų sąrašas, tuo daugiau vaistinės sukaupia šito “gėrio”. Kad ligoniai nepritrūktų reikiamų vaistų, vaistinės juos užsakinėja nemažais kiekiais. Po trijų mėnesių, kai sąrašas vėl keičiasi, keičiasi ir vaistai. Todėl prieš tai užsakyti jau nelabai kam ir reikalingi. Taigi, užsakoma nauja partija naujo sąrašo vaistų. O tie buvę sąraše tampa niekam nereikalingi. Kartais vienas kitas ligonis nusiperka už pilną kainą, tačiau po truputį jie slenka į stalčiaus galą. Žiūrėk, po metų kitų jau slenka į naikintinų vaistų dėžutę ir taip užbaigia savo egzistavimą 😕

Ir dar keletas bėdų

Viena iš jų – vaistai nevartojami pagal gydytojo ar vaistininko nurodymus. Jeigu išrašytos 3 tab. nuo aukšto kraujo spaudimo, tai jos išrašytos ne šiaip sau, o dėl ligos kontroliavimo. Bet ligonis nusprendžia, kad jam per daug tablečių gerti, skrandis neatlaiko, todėl pasilieka prie 1 ar 2 tab. Ateina metas išsirašyti naują receptą, keliauja pas gydytoją ir meluoja, kad jau neturi vaistų (kitaip, gydytojas gali supykti už netvarkingą vaistų vartojimą). Taip po truputį stalčiukas pilnėja nuo vaistų, kol…reikia nešti naikinimui 🙂

Padidėjusį išmetamų vaistų kiekį lėmė ir pigesnių vaistų paieškos Lenkijoje. Jeigu jau važiuoti tokį atstumą, tai tikrai ne dėl vienos dėžutės. Klausimas, ar reikia, ar sunaudojama viskas, kas atsivežama? 

Taigi, neracionalaus vaistų pirkimo ir vartojimo problemų tikrai turime dar nemažai. Vaistų kainyno kaitaliojimas ar pigių vaistų brukimas tikrai nepadės spręsti nesaikingo pirkimo. Užsiimti švietėjiška veikla vaistinėje ne visada yra laiko. O ir valdžia už tokią veiklą nepagirs. Belieka patiems vartotojams tapti sąmoningesniems ir nepasiduoti “viliojantiems” pasiūlymams 😀 Tada ir rūšiuoti bei naikinti nebus ką.