Skaitytojams pageidaujant 
0PADĖTI NEREIKIA LAUKTI
Ir vėl tie skyrybos ženklai 😊 Lietuvių kalba tuo ir žavi, kad ne ten padėtas kablelis gali pakreipti įvykių seką visiškai netikėta linkme. Kur link suku šiandien? Prieš savaitę, iš karto po netikėtos mirties vaistinėje, gavau vieno skaitytojo prisegtą straipsnį su komentaru:
Laukiu nuomones sia tema:
Iš karto po įvykio šia tema rašyti nenorėjau, reikėjo palaukti, kol nurims visų emocijos. Šiandien į šią situaciją galima pažvelgti iš arčiau. Beje, mano straipsnis, kaip ir komentarai, atsiradę po Delfi straipsniu nėra ir nebus objektyvūs, todėl kad nei aš, nei ta komentatorių auditorija įvykio sūkuryje nebuvo ir teigti, kas yra teisus ar neteisus – negalim. Tačiau pafilosofuoti niekas nedraudžia. Kas dar neskaitė apie šį įvykį, siūlau pirma perskaityti, kad žinoti, apie ką bus diskutuojama.
Koks skirtumas tarp TURI ir PRIVALO?
Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai turi mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą asmenims, kurių gyvybei ar sveikatai dėl nelaimingo atsitikimo arba ūminės pavojingos ligos gresia pavojus.
Skamba dviprasmiškai. Logiškai mąstant, aš turiu suteikti tą pagalbą, bet neprivalu tai daryti, jeigu nemoku.
Norint suteikti kvalifikuotą pirmąją pagalbą, reikia turėti nemažai žinių. Deja, kiek vairuotojų atsirastų, kurie mokėtų teisingai atlikti visus veiksmus? Tam reikia ne tik teorinių, bet ir praktinių įgūdžių. O kokią praktiką mes turime? Šios žinios turi būti nuolat atnaujinamos, nes po metų kitų galvoj nelabai kas ir užsilieka. Tuo labiau, kad tų žinių netenka naudoti kasdien. Kitam ir per visą gyvenimą nepasitaiko tokių situacijų.
Ne turi mokėti, o privalo teikti pirmąją pagalbą sertifikuoti specialistai, kurie turi tai įrodantį dokumentą, kurie kas tam tikrą laiką atnaujina savo įgūdžius ir laiko egzaminus – kaip ir visi savo srities specialistai. Mes, vaistininkai, turime farmacinį išsilavinimą ir savo žinias toliau giliname farmacijos srityse. Pirmosios pagalbos teikimą prabėgom praeiname ir daugiau nesugrįžtame. Kas penkis metus turime pateikti sertifikatus apie papildomus mokymus farmacijos srityje (deja, ne pirmos pagalbos teikime), kad toliau sėkmingai galėtume dirbti.
Suteikti ar nesuteikti?
Tai jau yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Ir negali kaltinti kito žmogaus, kuris negali suteikti tos pirmosios pagalbos. Dažnas iš mūsų taip pat nežinome, kaip elgtumėmės stresinėj situacijoj, ar pavyktų blaiviai mąstyti ir išlikti ramiam. Galų gale, jei iš viso nežinai, kaip turėtum tą padaryti, tuomet geriau iš viso nedaryti. Tačiau PASKAMBINTI PAGALBOS TELEFONU TURĖTŲ KIEKVIENAS ATSAKINGAS PILIETIS. Straipsnyje rašoma, kad dirbo dvi vaistininkės ir nei viena neparodė iniciatyvos kažką daryti, bet liko prekiauti toliau. Viena vertus, gal jos tikrai negirdėjo, kad salės gale kažkas vyksta. Vaistinė šiandien – kaip turgus arba teatro scena – ten garsiai kalbama, diskutuojama, ginčijamasi, koliojamasi, keikiamasi, garsiai šaukiama, dejuojama, apsimetinėjama, kosėjama ir, žinoma, garsiai kvėpuojama. Žinant, kad čia ateina daugiau ligoti nei sveiki gyventojai, šie garsai darbuotojų ir nestebina. Dažnai ne visada ir kreipi dėmesį į stovinčiuosius, nes reikia susikoncentruoti ir visą dėmesį skirti pirmam stovinčiam prieš tave. Kiek suprantu, tas nelemtas įvykis atsitiko per laimės valandas. Tokiu metu vaistinėse tvyro tikra pekla 👿 Žmonės nuo laukimo būna pavargę, pikti, kiti nekantrauja, o vaistininkai – kaip robotai, išsijungę gailesčio ir atjautos mygtukus ir įsijungę greito aptarnavimo ir nulinių emocijų mygtukus, bando valdyti ošiančią minią. Nenuostabu, kad kažkas pro akis ir praslysta. Tai viena medalio pusė.
Antra vertus, jeigu situacija yra matoma, girdima ir aiški, specialistui nederėtų nekreipti dėmesio ir toliau lyg niekur nieko prekiauti. Tuo labiau, kad tuo metu buvo ne viena, o dvi specialistės. Jeigu jau darbdavys taip spaudžia darbuotojus dėl pelno, tai tą pelną jam krauti galėjo viena vaistininkė. Kitai vertėjo skambinti greitajai pagalbai. Bet gal ji tą ir darė, telefonu, kiek suprantu, visgi kalbėjo.
Ir trečia. Šalia buvę vaistinės klientai yra lygiai tokie patys žmonės, kurie privalėjo taip pat reaguoti ir nedelsiant kviesti greitąją. Dėl pirmos pagalbos suteikimo, niekas nežino, kokius nurodymus iš specialistų gavo vaistininkė. Galbūt, buvo patarta žmogaus neliesti? Palikime tai tyrėjams.
Vaistinė ar parduotuvė
Perskaičiau daug komentarų ir, tiesą sakant, kai kurie iš jų mane labai nustebino. Apie vandens stiklinę, kurios vietoje pasiūloma nusipirkti visą buteliuką, apie draudimą išgerti tabletę vaistinės patalpoje, apie abejingumą, prašant be eilės validolio ar širdies lašų, tų pačių širdies lašų neįlašinimo iš vaistinės pirmos pagalbos vaistinėlės (kam tada jie privalomi laikyti vaistinėje?), o reikalavimo nusipirkti…Tikiuosi, kad tokių atvejų nėra daug, nes tai labai kerta per vaistininko profesijos prestižą. Reikia manyti, kad gerų emocijų vaistinėse žmonės patiria daugiau nei blogų. Pasipiktinimo banga nuvilnijo per “Camelia” vaistinių tinklą, užliedama keiksmais ir visus šio tinklo darbuotojus. Nors nedirbu šiame tinkle, norėčiau užstoti savo kolegas – dėl šio įvykio negalima kaltinti visų “Camelia” darbuotojų, nes nemanau, kad visi jie yra bloga linkintys ir beširdžiai. Be to, migracija po vaistinių tinklus vyksta nuolat, todėl šiandien blogasis “Camelia” vaistininkas rytoj gal jau dirbs Gintarinėj ar BENU vaistinėj 🙂
Moters, aprašiusios šį mirties atvejį nuomonė yra vienašališka, todėl sunku pasakyti, kas čia kaltas. Čia labai norėčiau priminti ir apie slaptus pirkėjus – jie taip pat savo ataskaitas pateikia tik iš savo pusės, todėl jos nebūna objektyvios. Tiesiog, taip nevykusiai susiklostė aplinkybės. Nei vienas, buvęs vaistinėje žmogus nelinkėjo mirties. Tačiau, kaip supratau, nei vienas nepuolė ir padėti, delsė, gal pasimetė, gal išsigando.
Atsakomybė
Gyvename tokioje visuomenėje, kur pinigas atlieka ne paskutinį vaidmenį. Neretai nutinka taip, kad žmogus, ištiesęs pagalbos ranką, vėliau nukenčia. Pasipinigautojų buvo ir bus visais laikais. Jeigu kažkuris drąsuolis būtų išdrįsęs suteikti pirmąją pagalbą ir ta moteris vis tiek būtų mirusi? Ir jeigu paaiškėtų, kad mirties priežastis – sulaužytas šonkaulis pradūrė plautį ar dar kokia velniava? Ikiteisminis tyrimas neišvengiamas, kaip ir šiuo atveju, nesuteikus vaistininkėms pagalbos, lauks ilgi apklausų mėnesiai ir nežinoma baigtis.
Koks moralas? Jeigu esi įsitikinęs, kad mokėsi suteikti pagalbą, tai negalvok apie jokias bylas ir teismus. Kiek puikių pavyzdžių aprašyta, kaip moksleiviai, studentai ar žmonės be jokių medicininių žinių ir išsilavinimų iš ano pasaulio ištraukė ne vieną pasmerktą mirčiai žmogų. Vadinasi, užtenka būti neabejingam ir viskas pavyks savaime.
Papildai ar pagalba?
Šis įvykis dar kartą įrodė, kaip yra svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Aišku, streso būsenoje ne visi tai galėtų padaryti, bet mokėti turėtų visi.
Vaistinėse dirba ne tik jauni, ką tik universitetus baigę specialistai. Ten apstu ir tokių, kurie mokslus baigė prieš 10-15-20 ir daugiau metų. Ką jie gali prisiminti iš pirmos pagalbos mokymų? Bet kokius įgytus įgūdžius privalu periodiškai atnaujinti. Klausimas: kiek žmonių tai padaro?
Kiekvieno darbdavio garbės reikalas turėtų būti – suteikti galimybę darbuotojams nemokamai išeiti pirmosios pagalbos kursus. O vaistinių darbuotojų darbdaviai įstatymo numatyta tvarka turėtų užtikrinti, kad kiekvienas dirbantis vaistinėje TIKRAI mokėtų suteikti reikalingą pagalbą.
Tikiuosi, kad šis įvykis įneš naujų vėjų į mūsų kasdienybę ir mūsų darbdaviai pagaliau susivoks, kaip yra svarbu kelti savo žinias šioje srityje. Dabar gi užtenka kasmet pasirašyti vaistinės procedūrų žurnale už tai, kad išklausei kursus apie pirmos pagalbos teikimą, kurios net akyse nematei.
Ne vieną kartą su kolegomis esame kalbėję, kad mums rengiamuose seminaruose kvalifikacijai kelti mieliau matytume prieš akis manekeną su lemputėmis nei nusibodusias maisto papildų reklamas. Tokie vienos dienos praktiniai užsiėmimai teikiant pirmąją pagalbą, kad ir imituotą, būtų kur kas naudingesni. O jei dar juos organizuotų bent 1 kartą metuose 👏
Deja, biznio iš tokių kursų nepasidarysi, o va, su papildais – ne vienam smegenis išplausi.
Mūsų poelgiai – nenuspėjami
Leisiu sau nugrimsti į prisiminimus. Tai buvo prieš 30-40 metų. Buvau mažas vaikas, kai su mama važiavome iš sodo. Netikėtai prie gatvės pamatėme besistumdančius vaikus, vienam iš jų buvo praskelta galva, bėgo kraujas. Mama sustojo, visi vaikai išsibėgiojo. Aš pro delnų tarpelį stebėjau, kaip mama tvarsto tam vaikui galvą, tada atsiveda jį į mašiną, pasodina automobilio gale šalia manęs ir važiuoja namo. Tada pykau ant mamos, kuri sustojo; ant to berniuko, kuris kruvina sutvarstyta galva sėdėjo šalia manęs; ant viso likusio pasaulio, kuris kaltas, kad turėjau sėdėti kamputyje, nes man buvo labai baisu 😮 Atsivežėm tą vaiką į savo namus, pagirdėm arbata (aš vis dar pykau, kad man teko viską stebėti iš taip arti), suradom jo tėvus ir…po kelių dienų ar savaitės mama gavo padėką – gėlių puokštę. Širdis džiaugėsi, bet tuomet mąsčiau, kad aš taip negalėčiau, kaip mama.
Bėgo metai, laikai keitėsi, keičiausi ir aš. Bet nelaimės ištiktų žmonių veidai vis dar kaustė mane. Prieš ~15 metų mano akyse įvyko avarija – du jaunuoliai, važiuodami motociklu išvažiavo į priešpriešinę juostą ir susidūrė su mikroautobusu. Mergina nuo smūgio nuskrido į laukus, vaikinas liko be sąmonės gulėti ant žemės, leisdamas baisius garsus. Mano kūnas sustingo, aš negalėjau pajudėti iš vietos, tad apie jokią pirmąją pagalbą net galvoti nepajėgiau. Reikėjo surinkti telefono numerį (tada dar 03), bet aš nepajėgiau sutelkti savo minčių. Šiaip ne taip man pavyko, bet tik SURINKTI TEL. NR.! Štai ką daro stresas, todėl kaltinti kitus dėl to, ko jie nepadarė, aš neturiu teisės.
Tačiau aš esu kitoks žmogus žymiai paprastesnėse situacijose. Prieš maždaug dešimtmetį , besidarbuojant vaistinėje, pro langą pamačiau, kaip dvi paauglės lupa neįgalų pacaną. Užvirė kraujas, todėl palikau visus savo klientus stovėti ir pasileidau į gatvę. Ten išskyriau besimušančiuosius, sugėdinau merginas, o, pasirodė, kad tas neįgalus vaikis pavogė iš jų piniginę ir bėgo, o jos pasiviję, bandė susigrąžinti joms priklausiusį daiktą… 😀
Taip kad, vienos tiesos nėra, visose situacijose bus ieškovų ir atsakovų. Kiekvienas esame unikalus su savo DNR, kiekvienas turime savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Belieka tik laiku ir vietoje jas tinkamai panaudoti. Šiandien per radiją klausiausi kunigo R. Doveikos pamąstymų. Išgirdau labai puikius žodžius:
“Labai trumpa, bet svarbi dviejų sprindžių kelionė – nuo proto iki širdies.”
Linkiu kiekvienam tinkamai pasirinkti 😉