Vaistininko užrašai

Kadangi po Lietuvos saule pradėjo telktis juodi debesys, tenka į šoną mesti knygos rašymą ir savo mintimis bei įžvalgomis pasidalinti Vaistininko užrašuose. Apie ką? Žinoma, kad apie apgailėtiną vaistininko dalią.

Kaip ir buvo tikėtasi, Gagė su krautuvininkais priešaky vėl inicijuoja vaistininkų darbo savaitės valandų ilginimą ir atostogų trumpinimą.

Ironiška, bet kai visame pasaulyje kalbama apie trumpesnę darbo savaitę, geresnį gyvenimo balansą ir darbuotojų gerovę, pas mus vis dar bandoma optimizuoti žmogų – kad dirbtų daugiau už tiek pat. Ir visa tai gražiai supakuojama į frazes apie „rinkos poreikius“ ir „atsakomybę pacientui“.

O realybėje – ta „atsakomybė“ gula ant pavargusių pečių, kurie jau nebežino, ką reiškia savaitgalis su šeima. Tuo tarpu krautuvininkai ir toliau skaičiuoja, kiek valandų dar galima išspausti iš žmogaus.

Kartais atrodo, kad vaistininkai Lietuvoje turi kažkokį „vergo geną“. Trumpesnės atostogos, ilgesnė darbo savaitė, didesnis krūvis, jokio papildomo atlygio – ir vis tiek kažkaip visi prisitaiko. Lyg būtų normalu dirbti daugiau už tiek pat, ir dar jaustis kaltu, kad pavargai.

Paradoksas: vaistininkai – aukštos kvalifikacijos specialistai, nuo kurių tiesiogiai priklauso žmonių sveikata, bet patys už savo darbo sąlygas kovoti nelabai išdrįsta.

Krautuvininkai sako, kad trūksta specialistų. Bet stebėtis reikia ne tuo, kad jų trūksta, o tuo – kad kažkas dar iš viso dirba, nors darbo sąlygos ir atlyginimas ženkliai atsilieka nuo daugelio kitų šalių.

Taip, vaistininkai visada buvo kantrūs, darbštūs, lojalūs. Bet kantrybė nėra pareiga kentėti. 

Kol kiekvienas piktinasi atskirai, tol niekas nevyksta. Krautuvininkai puikiai žino, kad pavieniai balsai lengvai nutildomi. Bet kai tūkstančiai pradeda kalbėti garsiai, atsiranda spaudimas ir politikams, ir visiems kitiems įstatymų leidėjams.

Vaistininkų bendruomenė susiskaldžiusi – kas dirba tinkle, kas mažoje vaistinėje, kas klinikoje ar administracijoje. Bet krautuvininkams tai labai patogu. Jei 15% vaistininkų pasitrauktų iš tinklų, sistema patirtų šoką. Bet tam reikia drąsos parodyti, kad profesija nėra bejėgė. Kuo daugiau specialistų pereina į kitas sritis (klinikinę farmakologiją, farmacijos įmones, valstybės institucijas), tuo labiau krautuvininkai suvokia, kad ne jie diktuoja sąlygas, nes reikia išsaugoti darbuotojus.

Vaistininkas – ne kasininkas su diplomu, o sveikatos priežiūros specialistas. Kol patys leisimės laikomi darbuotojais be balso, tol taip ir bus.

Reikia kurti pasididžiavimo savo profesija kultūrą: kalbėti apie savo vertę, kompetenciją, atsakomybę. Tai nėra arogancija – tai profesinis stuburas. Jei trumpai- reikia išeiti iš tylos ir pasyvumo zonos.

Kiekvienas vaistininkas gali būti maža dalelė pokyčio, bet kartu – tai jėga, kurios jau neįmanoma ignoruoti 💪

Linkiu sėkmės sau ir kolegoms atkaklioje kovoje su krautuvininkų klanu 👹🧌